2017 – ieji: globalizmo pabaiga?

Prigijo ne visur

Sparčiai besirutuliojantys pastarojo meto įvykiai  daužo į šipulius rožines  globalizmo apologetų svajones apie “pasaulį be sienų”. Vakarų Europoje ir JAV vis labiau blėsta po Antrojo pasaulinio karo iki dabar vyravęs tikėjimas, kad laisva prekyba, liberali demokratija ir multikultūriškumas yra tos pažangios idėjos, kurios plisdamos į kitas šalis,  užtikrins taikų valstybių sanbūvį bei ekonominį klestėjimą.  Prigijusi tik mažesnėje pasaulio valstybių dalyje, liberali demokratija kaip valstybės valdymo forma nesugebėjo įsitvirtinti net visoje Europoje: pačioje didžiausioje mūsų kontinento šalyje – Rusijoje - demokratines viltis galutinai palaidojo faktinis autokratas Vladimiras Putinas, Lietuvos kaimynės Baltarusijos valdžios vairą tvirtai savo rankose laiko vienvaldis Aleksandras Lukašenka, o ilgą laiką sėkmingos demokratijos pavyzdžiu musulmonų šalims buvusi Turkija aiškiai krypsta autoritarizmo pusėn.  

Federacijos nebus

Negana to, dezintegracijos procesas prasidėjo ir pačioje demokratijos citadelėje – Europos Sąjungoje. Grandiozinius plėtros ir  federalizacijos lūkesčius puoselėjusius  biurokratus bei politikus sukrėtė  ryžtingas britų sprendimas palikti bendriją.  Atsiskyrimo nuo ES nuotaikos stiprėja ir Prancūzijoje – apie tai be užuolankų kalba vis labiau populiarėjančio Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen, o vienas stipriausių pretendentų į Prancūzijos prezidento postą Fransua Filonas rėžė tiesiai šviesiai: “Prancūzijos užsienio politika turi tarnauti Prancūzijos interesams, todėl pamirškime svajonę apie federacinę Europą”. Nuo nelegalių migrantų iš musulmoniškų šalių  dūstančioje Vokietijoje taip pat kyla nepasitenkinimas Angelos Merkel “atvirų durų” politika, mažėja multikultūrinės visuomenės idėjos palaikymas ir didėja priešiškumas Europos Sąjungai.

Grįš prie protekcionistinės politikos

Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose visuomenės palaikymo sulaukė antiglobalistinėmis bei izoliacionistinėmis idėjomis persmelkta priešrinkiminė republikonų kandidato į prezidento postą Donaldo Trampo retorika. Ekstravagantiškasis politikas dėl iš JAV besitraukiančios gamybos bei didėjančio nedarbo kaltino Kiniją  ir pliekė laisvą prekybą. „Mes kalbame apie laisvą prekybą. Tai ne laisva, o kvaila prekyba. Kinija „iškiša“ viską, ką turi“, - debatuose teigė Trumpas. Galima spėti, kad JAV sugrįš prie protekcionistinės ekonominės politikos. Ir ji tokia bus ne vienintelė: Rusija, Indija, Brazilija ar Argentina, siekdamos apsaugoti savo ekonominius interesus, jau kurį laiką vis labiau varžo laisvą prekybą. Nors yra nemažai autoritetingų ekonomistų, įspėjančių apie neigiamas tokių žingsnių pasekmes - prekių ir paslaugų brangimą , tačiau norėdamos išjudinti savo stagnuojančias ekonomikas šalys ims vis labiau vertis viena nuo kitos. Panašu, kad pasaulio globalizaciją pradėjusios valstybės staiga suprato neturinčios galimybių susidoroti su visais proceso iššūkiais, todėl sustojo ir pradėjo gręžtis atgal  į „savo kiemą“.  Gali būti, kad 2017 – aisias demokratinių valstybių arealas dar daugiau trauksis, o pasaulis bus kur kas labiau susiskaldęs ir chaotiškas. Tokia situacija Lietuvai žada tik dar rimtesnius išmėginimus, kuriems turi ruoštis tiek politikai, tiek visuomenė.

Pirk prekę lietuvišką Lenkijoj arba kaip kalafijoras kibirkštį įskėlė

Gaivališka protesto akcija prieš sunkiai įkandamas maisto, butinių prekių ir paslaugų kainas visus užklupo netikėtai. Sakydamas "visus", turiu galvoje milijoninius pelnus skaičiuojančius prekybininkus ir rinkimams besiruošiančius, gerokai nuo realybės atitrūkusius politikus. Pastarieji jau ilgus dešimtmečius gyvena iliuzinėje pseudotikrovėje, kurioje pagrindinis rūpestis yra kaip rasti kompromituojančios medžiagos apie oponentus ir  pademonstruoti savo dorą bei sąžiningumą.  Nes tik tai, jų manymu, yra be galo svarbu Lietuvos rinkėjui. Sukompromituok savo priešininką, užliūliuok rinkėją protingai skambančiais burtažodžiais apie investicijas, fiskalinę politiką, ES direktyvas, struktūrinius fondus ir visi bus patenkinti. Taip mąstė dauguma savo  fantazijų pasaulyje gyvenančių politikų, pasaulyje kuris tapo saugiu prieglobsčiu nuo rūsčios kasdienybės. Tuo tarpu realybėje gyvenantys žmonės matė kiek kitokį vaizdą: matė kaip jų draugai ir pažįstami už tą patį darbą Anglijoje ar Norvegijoje gauna gerokai didesnius atlyginimus nei Lietuvoje, matė kaip po tuščių pažadų apie nesikeisiančias kainas, tenka kaskart vis labiau paploninti piniginę užsukus į kirpyklą, autoservisą, vaistinę ar maisto prekių padruotuvę. Gyvenant realybėje, nesunku pastebėti, kokie  stabilūs, t.y. nekintantys yra dirbančiųjų atlyginimai ir kaip stabiliai greitai auga mokesčiai. Žmonės visa tai matė ir suprato, bet nesiėmė jokių veiksmų. Dalis jų patraukė dirbti į Vakarų Europą, dalis dirbančiųjų Lietuvoje patraukė į kaimyninės Lenkijos parduotuves, kuriose galėjo pigiau įsigyti ...ne tik lenkiškų, bet ir lietuviškų prekių!  Ramus mūsų tautos būdas ilgą laiką leido politikams ramiai miegoti, o tuo pasinaudojusiems verslininkams, sėkmingai didinti savo pelnus. Tačiau visą tą laiką žmonės tyliai kaupė nepasitenkinimą, kol neprotinga valstybės mokesčių politika ir prekybininkų godumas galutinai užpildė pykčio paraku kantrybės statinę.  Tuomet jau  tereikėjo menkiausios kibirkšties, kad įvyktų galingas socialinis sprogimas. Kibirkštį įžiebė prekybininkų godumas ir įžūlumas. Iki protu nesuvokiamų aukštumų užkeltos daržovių kainos sukėlė tikrą protesto audrą: socialiniuose tinkluose žaibo greitumu atsirado ir išplito iniciatyvos, raginančios boikotuoti prekybos centrus. Politikų siaubui, tautiečiai nukreipė savo pykčio strėles ir į juos, pagrįstai kaltindami visišku neveiklumu. Kaip į tai reagavo tie, kurie ir yra atsakingi už šiuos įvykius? Sutrikę prekybininkai į kovą su protestais pasitelkė daugiau reklamos ir nuolaidų akcijas. Na, o politikai suskubo kaltinti...ne,ne,  šįkart ne vieni kitus, o nepasitenkinimą reiškiančius lietuvius. Kai kas iš aukštų valstybės vadovų net drįso suabejoti akcijos dalyvių prichine sveikata. Gal tokį požiūrį suformavo seniai praėjusių laikų prisiminimai, laikų, kada už nepasitenkinimą valdžia  į psichiatrines ligonines kišdavo? Tais laikais, beje, nemažiau  populiaru buvo išorės priešų ieškoti ir už visas nesėkmes supuvusius Vakarus kaltinti. Panašios tendencijos ryškėja ir šiandieninėje Lietuvoje.  Net neabejoju, kad jau greitai  prekybos centrų boikoto akcijos organizatoriai, apskritai visi, kurie reiškia nepasitenkinimą nežmoniškomis maisto ir paslaugų kainomis Lietuvoje, bus apšaukti sąmoningais ar nesąmoningais Rusijos agentais. Visgi, sekant tokia logika, drąsiai galima teigti, kad būtent valstybės valdžioje kerojantis abejingumas žmonėms ir oligarchų godumo bei kvailos politikos derinys teikia didžiausią naudą Rusijos propagandai, kuri tikrai išnaudos susidariusią situaciją. 

Alacho vardu arba viduramžių beprotybės projekcijos

Alachas liepė nupjauti galvą niekuo dėtai mažametei mergaitei. Taip pareiškė tiesiogiai su savo dievu bendraujanti religinga šizofrenikė iš Uzbekistano, po to kai Maskvoje įvykdė kraupią egzekuciją ketverių metų vaikui.  "Allahu Akbar" (mūsiškai tai reikštų "Dievas yra didis") - šaukė nuožmaus pykčio ir religinės ekstazės apkvaitinti  musulmonų teroristai, kai be gailesčio šaudė satyrinio laikraščio "Charlie Hebdo" redakcijos darbuotojus Paryžiuje. Savajam dievui buvo pašvęsti dauguma pastarojo meto pasaulį sukrėtusių teroro aktų. Alacho vardu vykdomi ne tik pavieniai teroro aktai, bet ir vykdoma plataus masto karinė kampanija Irake bei Sirijoje: fanatikai islamistai sukūrė grėsmingą organizaciją - Islamo valstybę - ir paskelbė apie planus sukurti pasaulinį kalifatą. Šios kvazi-valstybės kovotojai yra atsakingi už žiaurias taikių gyventojų žudynes, už jų teritorijoje vykdomą etninį ir religinį valymą - visa tai, be abejo, irgi daroma Alacho garbei. Susidaro įspūdis, kad už daugumą pastarojo meto kraupių įvykių yra atsakingas kažkas, ko niekas nėra matęs ir girdėjęs. Įsakymo kopijos atsiųstos iš dangaus, su autentišku parašu ir paliepimu žudyti taip pat niekas negali pateikti. Tačiau žudynės nesiliauja. Viduramžiais tokie įvykiai nieko nestebintų: tada daug kas girdėjo paslaptingus balsus, regėjo raganas ir dievo paliepimu medžiojo kitatikius. Tačiau kai tokie dalykai dedasi moderniais laikais - verta sunerimti. Ne vien dėl pačių nusikaltimų fakto. Bet ir dėl motyvų. Nes jie iliustruoja, kad, nepaisant visos mokslo pažangos, nemaža dalis žmonių ir toliau lieka murkdytis tamsių prietarų pelkėje. Ir net pasirengę atimti gyvybę tam, kuris mano kitaip. Laisvai interpretuodami ir iškraipydami religines tiesas, tikėjimo fanatikai bando pateisinti savo pyktį, žiaurumą, pavydą, valdžios troškulį - viso to maskuote tampa kažkokie mistiniai dvasiniai tikslai. Labai patogu už savo nusikaltimus suversti kaltę dievui - taip nuraminami sąžinės priekaištai ir išlaikomas pasiryžimas toliau tęsti kruvinus darbus. Nūdienos islamiškojo ekstremizmo šaukliai, lygiai taip pat kaip kadaise komunistai ar naciai, lengvai manipuliuoja apkvailintos minios jausmais, kursto lengvatikius vykdyti nusikaltimus ir pateisina juos vardan aukštesnio tikslo. Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų tuo, kad tiki į dievą. Tačiau jis taip pat ir yra vienintelis gyvūnas, kuris žudo vardan dievo. Vis labiau aiškėja, kad net šiuolaikinė civilizacija yra bejėgė pažaboti primityvią homo sapiens prigimtį, o nuo pat žmonijos aušros mus lydėję religiniai karai taps pasakojimais ir  XXI a. istoriją nagrinėjančiuose vadovėliuose. 

Karo pradžios ženklai: ar teisinga kryptimi žvelgiame?

Pastaruoju metu visuomenė yra vis intensyviau šiurpinama apokaliptinėmis vizijomis, prognozuojančiomis  agresyviosios Rusijos ir NATO konfliktą, kuris nesunkiai peraugtų į  viską naikinantį Trečiąjį pasaulinį karą. Didėjantis Rusijos karinis aktyvumas  ties NATO valstybių sienomis, grėsminga retorika ir veiksmai Ukrainoje bei Sirijoje perša tarsi ir visai logišką mintį, kad NATO ir Rusijos susidūrimas yra beveik neišvengiamas. Taip brėžiamos paralelės su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, kada vokiečių revanšizmas ir siekis iš naujo perdalinti įtakos zonas, sukėlė kruviniausią karą žmonijos istorijoje. Tačiau ar  mes, laukdami karo pranašų, iš tiesų žiūrime tinkama kryptimi? Taip, niekas nesiginčija su tuo faktu, kad Rusija didina karinius pajėgumus prie savo vakarinių sienų, nors realiai ji Vakaruose neturi jokių priešų, kurie trokštų ginkluoto konflikto. Taip, tiesa yra ir tai, kad propagandos įaudrintoje rusų visuomenėje aiškiai yra jaučiamos revanšistinės nuotaikos ir nesugebėjimas susitaikyti su SSRS žlugimu. Negalima nepastebėti ir to, kad Rusija nedviprasmiškai įvardina NATO kaip pagrindinį savo priešininką, o Aljanso adresu skrieja vis tūžmingesni pareiškimai iš oficialių pareigūnų lūpų.  Tačiau, mėgindami rasti panašumų tarp šiandieninės Rusijos ir  XX amžiaus  4 - ojo dešimtmečio nacių Reicho, kai kurie apžvalgininkai pamiršta viena svarbią detalę: tuometinė Vokietija turėjo ne tik norą atsiteisti už pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir turėjo ekonomines bei karines galimybes įžiebti konfliktą. Taip pat ji turėjo ir pakankamai galingus sąjungininkus: Japoniją, siekiančią užgrobti Vakarų Europos šalių ir JAV kolonijas Ramiajame vandenyne, taip pat  SSRS, su kuria buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir plėtojamas glaudus  ekonominis bei karinis bendradabiavimas.    Europoje nacių valdomą Vokietiją  rėmė Italijos diktatorius B. Musolinis (tiesa, istorija parodė, kad tai buvo ganėtinai nevykęs sąjungininkas), Bulgarija, Rumunija ir kai kurios kitos šalys.  Kaip tik todėl Vokietija ir turėjo realias galimybes pradėti didžiulę karinę kampaniją. Tuo tarpu šiandieninė Rusija, nepaisant iki šiol vykusios ginkluotųjų pajėgų modernizacijos, karinėje srityje vis dar smarkiai atsilieka nuo JAV (jau nekalbant apie visą Aljansą) ir atrodo kaip  lengvo svorio boksininkas sunkiasvorio milžino akivaizdoje. Nuo žaliavų eksporto priklausoma Rusijos ekonomika nenumaldomai smunka žemyn, valstybę kamuoja socialinės problemos. Nors ir  prigesintas, bet dar vis rusena neramusis Šiaurės Kaukazas. Neaplenkė Rusijos ir demografinė krizė - gimstamumas mažėja, visuomenė sensta, todėl šalyje tikrai nėra jaunų žmonių pertekliaus, kuriems reikėtų "gyvybinės erdvės".  Atvirkščiai, Rusija, turint galvoje gyventojų skaičių, yra pernelyg didelį plotą užimanti valstybė.  Gamtos resursais  turtingos teritorijos kada nors gali pradėti masinti gyventojų perteklių turinčią kaimyninę valstybę. Kamuojama niekaip neišsprendžiamų vidaus bėdų, Rusija dar sugebėjo beviltiškai įstrigti Ukrainoje, o jos karinis šou Sirijoje dar labiau pagilino politinę valstybės izoliaciją. Neturinti nei resursų, nei sąjungininkų, Rusija yra bejėgė pradėti stambaus masto karinį konfliktą. Raumenų demonstravimas tėra tik nesėkmingas mėginimas parodyti pasauliui savo svarbą. 

Kur kas didesnę grėsmę gali kelti Tolimųjų Rytų milžinė Kinija. Tai yra ekonominė supervalstybė, turinti modernią ir stiprią kariuomenę. Kinija reiškia  pretenzijas į tam tikrą teritoriją Pietų Kinijos jūroje, kuri yra svarbus laivybos kelių mazgas, o taip pat vilioja gamtos ištekliais. Čia Kinijos interesai susikerta su kitų aplinkinių valstybių - Vietnamo, Taivano, Malaizijos, Filipinų interesais. Labiausiai įtampą kelia tai, kad Kinija, nepaisydama tarptautinės bendruomenės reakcijos, sparčiai militarizuoja minėtą zoną, perkeldama raketų paleidimo sistemas į ginčytinai teritorijai priklausančias salas. Kinijos valdžios atstovai teigia, kad tai daroma gynybos tikslais, tačiau aplinkinėms valstybėms šie veiksmai kelia pagrįstą baimę. Kinija, kaip kylanti galia, siekia įtvirtinti savo įtaką ne tik šiame regione, bet ir pasaulyje apskritai. Istorija rodo, kad būtent naujai užgimusios galybės (prisiminkime kaizerinę Vokietiją XX a. pradžioje) yra linkusios keisti nusistovėjusią tvarką. Plėsdama savo įtaką Ramiajame vandenyne Kinija neišvengiamai susidurs su JAV. Jungtinės Valstijos yra suteikusios saugumo garantijas Taivanui - vienai iš ginče dalyvaujančių šalių, todėl šis įtampos židinys gali priversti dvi supervalstybes suremti pečius. O tai jau būtų pražūtingas scenarijus visai žmonijai. Vilties suteikia šaltojo karo patirtis - pasaulio galingieji puikiai įsivaizduoja, kuo baigtųsi branduolinių valstybių susidūrimas, todėl belieka tikėtis, kad branduolinis atgrasymas yra vis dar veiksminga strategija. 

Europa – pražūtingos ideologijos gniaužtuose

Pastarųjų mėnesių įvykiai Europoje verčia galvoti, kad ES šalių politinis elitas gyvena kažkokioje  šizofreniškoje alternatyvioje realybėje, kurioje  išnyksta prasmės ir logikos dėsniai, ir kuri neturi nieko bendro su eilinių žmonių gyvenama tikrove. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad valstybių vadovai ir jų poziciją remianti oficiali žiniasklaida piktybiškai nenori pripažinti  akivaizdžios tiesos? Bet kas, kas nesusipykęs su sveiku protu, supranta, kad būtent nelegalių imigrantų antplūdis iš musulmoniškų šalių sukėlė milžinišką nusikalstamumo bangą, keliančią didžiulį pavojų Europos šalių visuomenėms. Dar neregėto masto seksualinis priekabiavimas, prievartavimai, plėšimai, riaušės bei kiti smurtiniai nusikaltimai tapo kraupia Vakarų Europos miestų kasdienybe, su kuria nepajėgia susidoroti tų šalių pareigūnai. Tačiau, nepaisant to, politinio elito atstovai atsisako pripažinti, kad tarp išaugusio musulmonų imigrantų skaičiaus ir nusikalstamumo šuolio egzistuoja tiesioginis ryšys. Kodėl? Atsakymas mums, lietuviams, turėtų būti gerai žinomas. Penkiasdešimt metų mūsų tautiečiai patys gyveno panašiomis sąlygomis, kada visuomenė buvo tapusi klaidingos ir žalingos vyraujančios ideologijos įkaite. Nors SSRS beveik visose srityse (ypač ekonomikoje) smarkiai atsiliko nuo Vakarų valstybių, tačiau komunistų ideologai ir valdžia įnirtingai laikėsi savo nelemtų įsitikinimų, ignoruodami faktus, kurie aiškiai rodė, kad sistema yra klaidinga ir ji neveikia. Su oficialia doktrina nederantys faktai būdavo iškraipomi, nutylimi, o visuomenė per masinio informavimo priemones buvo „maitinama“ niekio bendro su realybe neturinčiomis pasakomis ir ideologiniais kliedesiais.

Visa tai labai primena situaciją šiandieninėje Europoje, kai  politikai,  pareigūnai ir net oficialioji žiniasklaida meluoja arba nutyli žinias, kurios nesiderina su vyraujančios multikultūriškumą garbinančios ideologijos postulatais ir iš anksto suformuotu „vargšo pabėgėlio“ įvaizdžiu. Politikai, įžūliai neigdami jų išankstiniams įsitikinimams prieštaraujančią nepatogią tiesą, nededa jokių realių pastangų išspręsti Europą užgriuvusią krizę. Kaip gali išgydyti ligą, jei net nepripažįsti, kad sergi? Ideologinio angažuotumo nulemtas politikų bejėgiškumas siutina Vakarų Europos valstybių gyventojus, o savo pyktį jie išreiškia tiek taikiais protestais, tiek išpuoliais prieš imigrantus. Stichiškas savisaugos būrių steigimas rodo, kad piliečiai bando patys spręsti juos užgriuvusias bėdas, nes nesitiki sulaukti pagalbos iš fantazijų pasaulyje gyvenančių politinio elito atstovų. Sunku prognozuoti, kur visa tai nuves, tačiau jau dabar aišku, kad ši beprecedentė krizė turės skaudžių padarinių visos Europos Sąjungos ateičiai.

O kaip yra Lietuvoje? Deja, bet mūsų šalies politikos elitas yra lygiai taip pat, o gal net ir dar labiau atitrūkęs nuo realybės. Lietuvos politikos elitas irgi gyvena išgalvotame pasaulyje, kuriame nekyla kosminiu greičiu kainos, o masinė emigracija vyksta dėl...šaukimo į kariuomenę, o ne dėl vergiškai mažų atlyginimų. Tame rožiniame elito pasaulyje nuoširdžiai tikima ir pasaka apie tai, kad Lietuva lengvai integruos daugiau nei tūkstantį kitos kultūros ir tikėjimo pabėgėlių. Tiesa, po naujametinių įvykių Kelne ir po žiauraus lietuvio Armino nužudymo Švedijoje (jaunuolis žuvo nuo pabėgėlio iš Sirijos rankos) šiek tiek pritilo valdžios moralizuotojai, anksčiau isteriškai auklėję „tamsuolius, ksenofobus ir rasistus“ lietuvius.  Kuriam laikui nutilo ir  kelios Seimo entuziastės, dar ne taip seniai džiaugsmingai pozavusios su plakatais „Pabėgėliai yra laukiami“, tačiau bendrai imant, nėra pagrindo galvoti, kad pasikeitė Lietuvos valdžios požiūris į pabėgėlių priėmimą. Anksčiau priimti sprendimai nebuvo atšaukti ir, atrodo, Lietuvos piliečiai turi ruoštis ateityje galimai kilsiančioms grėsmėms. 

Pavojingo žaidimo - neprognozuojamos pasekmės

Yra toks plačiai žinomas posakis priskiriamas Prancūzijos imperatoriui Napoleonui: „Svarbiausia įsivelti į mūšį, o vėliau žiūrėsime“. Nors pats Napoleonas savo kailiu patyrė pragaištingas tokio požiūrio pasekmes po triuškinamai nesėkmingo žygio į Rusiją, tačiau panašu, kad nuo tų laikų iki pat šių dienų niekas iš to nepasimokė: pasaulio galingieji vis kartoja ir kartoja istorines klaidas, neapgalvotai veldamiesi į absurdiškas karines avantiūras. Štai karinė Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną patyrė fiasko ne tik kariniu požiūriu, bet ir tapo svarbiu veiksniu, kuris pagreitino tautų kalėjimo byrėjimą. Nepaisant to, praėjus keliems dešimtmečiams, SSRS teisių perėmėja Rusija įsivėlė į nemažiau rizikingą karinę avantiūrą Ukrainoje, kuri atneš skaudžių padarinių pačiai šaliai - agresorei. Nors konflikto pabaigos dar nematyti, tačiau jau dabar aišku, kad Rusija kenčia šio žingsnio pasekmes, desperatiškai mėgindama įveikti didėjančią politinę izoliaciją ir pažaboti smunkančią ekonomiką. Beprasme karine avantiūra būtų galima pavadinti ir vis nesiliaujantį konfliktą Sirijoje, kuris neseniai vėl priminė apie save Europai ir pasauliui, šįkart įgavęs naują pavidalą – taip vadinamą pabėgėlių krizę. Į Sirijos konfliktą įsitraukė JAV, kai kurios Vakarų Europos šalys ir ,žinoma, dėl menkstančios savo reikšmės tarptautinėje arenoje kompleksuojanti Rusija. Didžiosios šalys sėdo žaisti pavojingą ir rizikingą žaidimą, kurio rezultatus labai sunku prognozuoti. JAV ir jos sąjungininkų Vakarų Europoje ginklais ir pinigais remiama Laisvosios Sirijos armija siekia karinėmis priemonėmis nuversti kruvinojo prezidento Bašaro al – Asado režimą, tuo tarpu Rusija aktyviai talkina, siekdama šį politinį veikėją išlaikyti poste. Pastaruoju metu Rusija dar labiau įsitraukė į konfliktą, surengdama aviacijos antskrydžius prieš Bašaro al – Asado režimo priešininkus. Karinis konfliktas Sirijoje ne tik pareikalavo tūkstančių civilių gyventojų aukų, bet ir pagimdė naują grėsmę pasauliui – nuožmią teroristinę organizaciją Islamo Valstybę. Islamo valstybės iškilimas – tai šalutinis konflikto produktas, kuris kartu su kitu konflikto „kūdikiu“ - tūkstančiais Europą tvindančių pabėgėlių - geriausiai iliustruoja, kokį neprognozuojamai pavojingą žaidimą žaidžia didžiosios šalys. Trečiųjų šalių galios žaidimai Sirijoje daro įtaką ir konflikte nedalyvaujančioms šalims: joms primetama pabėgėlių išlaikymo našta, taip pat didėja terorizmo pavojus. Negana to, pabėgėlių krizė (kaip šalutinis Sirijos konflikto padarinys) išprovokavo Vakarų Europoje tam tikrų politinių jėgų stiprėjimą, kurios pastaruoju metu aktyviai rėmė agresyvią Vladimiro Putino politiką Ukrainoje. Šios politinės jėgos dabar dar labiau idealizuoja Rusijos vadovą ir žavisi jo tariamomis pastangomis išspręsti Sirijos konfliktą. Jei jos laimės rinkimus į nacionalinius Vakarų Europos valstybių parlamentus, galime būti tikri, kad Vladimiras Putinas turės daug simpatikų Europos valdžios institucijose. O tai nežada nieko gero ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos valstybėms.  

NEBŪKIME KVAILIAIS – MOKYKIMĖS IŠ SVETIMŲ KLAIDŲ!

 Iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų konflikto draskomų šalių nenutrūkstamu srautu į ES plūstantys karo pabėgėliai iššaukė iki šiol neregėto masto krizę, kurios nebepajėgia suvaldyti didžiosios Europos valstybės. Kol šių valstybių žiniasklaida graudina savo visuomenes liūdnomis karo istorijomis, o politiniai lyderiai kalba apie moralinę pareigą priglausti viso pasaulio kenčiančius, pabėgėlių masės gramzdina Europą į visišką chaosą. Naudodami Graikija, Italiją ir Vengriją kaip tarpines stoteles, tūkstančiai taip vadinamų pabėgėlių veržiasi į turtingiausias Europos Sąjungos valstybes (Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją), keldami didžiulę sumaištį: socialiniai tinklai mirga nuo filmuotos medžiagos, iš kurios matyti kaip pabėgėlių minios užverčia šiukšlėmis Europos miestų gatves, stato kur papuola palapines, tarpusavyje konfliktuojančios pabėgėlių grupės kelia neramumus bei muštynes, „užkemša“ geležinkelio stotis, trikdo traukinių eismą, demonstratyviai spardo ir mėto vandens butelius, kuriuos jiems dalija vengrų policininkai. Visa tai kelia didelį susirūpinimą ir abejones, ar tikrai visi šie žmonės yra taikūs bėgliai trokštantys saugumo ir kupini noro pritapti šalyse, kurios siūlo jiems prieglobstį. Abejones dar labiau sustiprina faktas, kad šalia konflikto zonos yra nekariaujančių musulmoniškų valstybių (pvz.: Turkija, Saudo Arabija, JAE ir kt.) kurios teoriškai turi visas galimybes užtikrinti pabėgėlių saugumą ir suteikti jiems prieglobstį, tačiau karo pabėgėliai vis tiek renkasi svetimos kultūros ir kito tikėjimo Vakarų Europos šalis. Beje, tarptautinė teisė labai aiškiai nurodo, kad karo pabėgėlis laikomas tokiu, kol atvyksta į saugią valstybę, todėl Turkijoje, Graikijoje ar Serbijoje atsidūrusiems pabėgėliams tarsi ir nebūtų priežasties vykti šiauriau į Europą. Tačiau toks pabėgėlių troškimas žūtbūt pasiekti Vokietiją ar Prancūziją perša mintį, kad tai gali būti ekonominiai migrantai, kurie galbūt tik prisidengia jų šalyse vykstančiu konfliktu, iš tikrųjų siekdami ekonominės ir socialinės naudos, nes puikiai žino, kad klestinčiose Vakarų Europos šalyse jiems bus garantuotos socialinės išmokos, bus užtikrintos jų teisės, gerbiama kultūra bei tikėjimas. Tokiu atveju, į atvykėlius galima žiūrėti kaip į dar vieną migrantų iš musulmoniškų šalių bangą, kuri gali dar labiau paaštrinti socialines, ekonomines ir kultūrines problemas, su kuriomis pastaruoju metu susiduria Vakarų Europos valstybių visuomenės. Dalies musulmonų nenoras priimti krikščioniškosios Europos vertybių (pasireiškiantis rajonų, kuriuose de facto taikoma šariato teisė kūrimųsi Vakarų Europos šalių miestuose) jau sukėlė nemažai galvos skausmo Vakarų lyderiams, kurie vienas po kito paskelbė, kad „multikultūriškumo projektas žlugo“. Negana to, užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, teigiančių, kad Islamo Valstybės veikėjai grasina su tūkstantine bėglių minia į Europą atsiųsti savo užverbuotų agentų bei teroristų. Ar ši grėsmė yra reali, parodyti, deja, galės tik laikas. Labai gaila, bet savotiška šios krizės auka tapo ir Lietuva. Europos Komisijos siūlymu mūsų šalyje bus priimta gyventi virš tūkstančio pabėgėlių. Skaičius gal ir nėra labai didelis, tačiau mūsų mažai valstybei, kurioje beveik 30 proc. gyventojų yra ties skurdo riba ir iki šiol nesugebančiai integruoti į visuomenę net čigonų taboro Vilniuje, šis projektas greičiausiai virs neįveikiama užduotimi. Taip pat kyla klausimas, ar pasirengusi mūsų teisėsauga kovoti su naujo tipo grėsmėmis: masinėmis riaušėmis, terorizmo pavojumi ir pan. Lietuviai puikiai pamena tokius įvykius kaip neramumai Paryžiaus ir Malmės priemiesčiuose, savižudžius sprogdintojus Londono autobusuose ar Madrido traukiniuose. Nuskurdintai Lietuvos teisėsaugai tai gali tapti rimtu iššūkiu. Nors Vakarų Europos šalių multikultūrinės visuomenės eksperimentas akivaizdžiai nepasiteisino ir sukėlė rimtą grėsmę Vakarų civilizacijos išlikimui, tačiau mūsų valdžia aklai bando kopijuoti nepavykusį modelį. Yra toks posakis, teigiantis, kad protingieji mokosi iš svetimų klaidų ir tik kvailiai iš savųjų. Lietuvos valdžia, deja, verčia mus būti kvailio vietoje.  

Pastebėjimai apie referendumą

Daugybę aistrų ir diskusijų sukėlęs referendumas baigėsi taip kaip ir buvo prognozuota - jis tiesiog neįvyko. Aš asmeniškai, nuo pat pradžių nepritariau tiems referendumo punktams, kuriais siekta sumažinti referendumui sušaukti reikalingų parašų kartelę ir apsunkinti gamtos išteklių gavybą, nes, mano manymu, šie punktai kenktų Lietuvos valstybės interesams ir būtu naudingi  kaimynei Rusijai, turinčiai išskirtinių energetinių interesų mūsų šalyje, kuriuos aktyviai palaiko ganėtinai nemaža prosovietinės ir proputiniškos penktosios kolonos atstovų. Tačiau tai nereiškia, kad visi referendumo organizatoriai ir palaikytojai yra priešiški Lietuvai asmenys, atvirkščiai, dauguma jų yra nuoširdūs patriotai, kurie  šventai įsitikinę savo idėjų teisingumu. Ir už tai jie nusipelno pagarbos, nes ši žmonių dalis parodė, kokia turi būti tautinė ir pilietinė Lietuvos visuomenė: aktyvi ir kovojanti už savo įsitikinimus. Manau, kad nors ir neįvykęs, šis referendumas - pirmasis rimtas žingsnis į tautinės ir pilietinės visuomenės bei demokratijos stiprinimą. Jis pažadino iš snaudulio daugybę žmonių, kurie vienaip ar kitaip (balsuodami už, prieš, ar net sąmoningai ignoruodami) tapo demokratinio proceso dalyviais. Tai yra neabejotinas demokratijos laimėjimas. Tuo pačiu referendumas privertė Seimą atkreipti dėmesį į žmonių lūkesčius ir sugriežtinti žemės įsigijimo tvarką, todėl, galima sakyti, kad  referendumo entuziastai savo tikslą iš dalies tikrai pasiekė ir padarė naudingą darbą valstybei. Nuo šiol atsovaujamoji demokratija praturtės nauja patirtimi, ta patirtis, tikiuosi, leis žmonių rinktiems atstovams labiau jausti tautos "pulsą". 

Juvenalinė justicija negina vaiko teisių ir neužtikrins vaiko gerovės

Tikrą diskusijų audrą sukėlusios Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos nepaliauja kaitinti aistrų. Įstatymo pataisų priešininkai pateikia šiurpius pavyzdžius iš užsienio (daugiausiai iš Norvegijos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos) apie savivaliaujančias socialines tarnybas, kurios tiesiogine prasme grobia vaikus iš jų gimtųjų namų ir perduoda juos svetimiems globėjams. Šis socialinis terorizmas vykdomas agresyviai ir ciniškai: vaikai labai dažnai yra atimami iš biologinių tėvų dėl menkiausių priežasčių, tėvams beveik nepaliekama galimybių ginti savo ir vaikų teises. Plačiai spaudoje aprašyti socialinių tarnybų piktnaudžiavimo atvejai kelia pagrįstą susirūpinimą ir baimę, kad nuo minėtų šalių “nusirašytos” įstatymo nuostatos Lietuvoje sukurs tėvų terorizavimo ir vaikų grobimo mechanizmą, kuris pavers pragaru daugelio šeimų gyvenimus. Tuo tarpu įstatymo pataisų šalininkai teigia, kad šios pataisos padės užtikrinti efektyvią vaikų teisių apsaugą ir tarnaus vaikų gerovės interesams. Deja, tokie įstatymo šalininkų teiginiai yra naivūs ir niekuo nepagrįsti. Visų pirma, siūlomose pataisose pateikiama smurto sąvoka yra pernelyg abstrakti, ją galima labai plačiai interpretuoti, o tai, savo ruožtu, sudaro puikią terpę piktnaudžiavimui, nes “smurtu” bus galima laikyti bet kokį tėvų veiksmą: vaiko barimą, draudimą išdykauti ar net liepimą ruošti pamokas. Jeigu tokiu pagrindu vaikas būtų išplėštas iš “smurtaujančių” tėvų rankų, jam būtų padaryta nepataisoma psichologinė žala, kuri visiškai nesiderintų su vaiko teisėmis ir gerove. Antra, šio įstatymo pataisos niekaip nesprendžia tikrųjų Lietuvą kamuojančių problemų, trukdančių pilnavertei vaiko socialinei ir psichologinei raidai, pvz. skurdo ar patyčių mokyklose. Daugiavaikės motinos yra priverstos skaičiuoti paskutinius centus vaikų maitinimui, drabužius perka dėvėtų rūbų parduotuvėse, neišgali aprūpinti reikalingomis, tačiau brangiomis mokymo bei ugdymo priemonėmis. Dalis daugiavaikių šeimų yra tiesiogiai priklausomos nuo labdaros, o statistika teigia, kad net 60 proc. vaikų mokymo įstaigose patiria patyčias. Štai kas iš tiesų kenkia vaiko gerovei, štai kokias bėdas turėtų spręsti parlamentarai bei Vyriausybės atstovai, jei jiems išties rūpi Lietuvos vaikų teisės ir jų apsauga. Tačiau, atrodo, kad Seimo nariai vietoje tikrojo rūpesčio renkasi jo imitaciją ir eina lengviausiu keliu – nusirašinėja įstatymus, negalvodami apie galimas pasekmes. Vaiko gerovės neužtikrinsi, aklai nusirašęs ydingą įstatymą, vaikų teisių, gerovės ir pilnavertės raidos užtikrinimas yra sudėtingas uždavinys, kurį reikia spręsti kompleksiškai ir apgalvotai; šiame procese turi dalyvauti ne tik psichologai, sociologai bet ir visuomenė. 

Ar nudžiugins 2014 - ieji vietų darželiuose nesulaukiančių atžalų tėvus?

Šiuo metu Kauno mieste yra didelis vietų trūkumas ikimokyklinio ugdymo įstaigose, vietos darželyje laukia beveik pusantro tūkstančio vaikų. 2013 rugsėjo 10 d. kreipiausi į Kauno miesto merą su prašymu įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją parengti priemonių planą šiai problemai spręsti, taip pat numatyti lėšų poreikį 2014 metų Kauno miesto savivaldybės biudžeto projekte. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos gavau atsakymą, kuriame teigiama, kad norint efektyviau spręsti probleminę situaciją, būtina Savivaldybės biudžete numatyti 2 milijonus litų papildomų ikimokyklinių grupių steigimui "Nemuno" pagrindinėje mokykloje, Kauno lopšelyje - darželyje "Boružėlė", Milikonių vidurinėje mokykloje. Taip pat aktualu būtų svarstyti pastato S. Žukausko g. 31 panaudojimo ikimokyklinio ugdymo reikmėms klausimą, išbraukiant šį pastatą iš Privatizavimo fondo sąrašų. Apibendrinus, galima teigti, kad vaikų, laukiančių eilės vietai darželyje gauti, likimas spręsis sudarant ir tvirtinant 2014 m. Kauno miesto savivaldybės biudžetą. Jei pavyks skirti papildomų lėšų, bus įsteigtos naujos ikimokyklinio ugdymo grupės, kurios bent iš dalies sumažins laukiančiųjų eilėje skaičių. 

Kas priešinasi daugiabučių renovacijai Kaune?

2013 m. rugsėjo 12 d. Kauno miesto taryba patvirtino energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose 2013-2014 metų programą ir beveik 100 daugiabučių papildė modernizuojamų namų sąrašą. Šios programos esmė: sąraše esantys daugiabučiai bus renovuojami su valstybės parama, gyventojai gyvens šilčiau, mokės už šilumą mažiau ir tuo pačiu nebus įsiskolinę bankui. Tačiau kiekvienam kauniečiui pravartu bus žinoti pavardes tų Tarybos narių, kurie nepritarė gyventojų siekiui susimažinti šildymo kainas. Skelbiu sąrašą "didvyrių", kurie NEPALAIKĖ sprendimo projekto:

ANŽELIKA BANEVIČIENĖ - DARBO PARTIJA;

VALYS VENSLOVAS - LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ PARTIJA;

GINTARAS JONAS FURMANAVIČIUS - DARBO PARTIJA;

RIMANTAS MIKAITIS - LIETUVOS LIBERALŲ SĄJŪDIS;

JŪRATĖ NORVAIŠIENĖ - "VIENINGAS KAUNAS";

KĘSTUTIS KRIŠČIŪNAS - LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ PARTIJA;

ARTŪRAS ORLAUSKAS - "DIRBAM KAUNUI";

GINTAUTAS LABANAUSKAS - "DIRBAM KAUNUI";

POVILAS MAČIULIS - "VIENINGAS KAUNAS";

ANTANINA MEDVIEDEVIENĖ - "DIRBAM KAUNUI";

ŽIDRŪNAS GARŠVA - LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ PARTIJA;

SAULIUS GIEDRAITIS - DARBO PARTIJA;

TOMAS BAGDONAVIČIUS - "VIENINGAS KAUNAS"

Kaunietiškų naujienų šiupinys

Po vasaros atostogų į mokyklas grįžę moksleiviai sužinojo naujieną: nuo šiol visi mokymo įstaigų auklėtiniai Savivaldybės lėšomis yra apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų ir tyčinių sužalojimų. Metų pradžioje partijos "Jaunoji Lietuva" atstovai Kauno miesto taryboje pasistengė, kad Savivaldybės biudžete būtų numatytos lėšos mokinių draudimui, kuris ne tik kompensuos dėl sveikatos sutrikdymo patirtus nuostolius, bet gali ir pasitarnauti kaip smurto prevencijos priemonė. Galbūt kitais metais pavyks programą išplėsti ir suteikti draudimo apsaugą mažiesiems Kauno darželių lankytojams. Nors, kalbant apie darželius, negalima nepastebėti pačios opiausios Kauną kamuojančios problemos - vietų ikimokyklinio ugdymo įstaigose stokos. Mano žiniomis, vietos darželyje laukia beveik pusantro tūkstančio ikimokyklinio amžiaus vaikų. Pagrindinė to priežastis, savaime suprantama, yra lėšų trūkumas. Kaip tik todėl šiandien kreipiausi į Kauno miesto merą su prašymu  įpareigoti Savivaldybės administraciją parengti priemonių planą šiai problemai spręsti, taip pat numatyti lėšų poreikį 2014 metų Kauno miesto savivaldybės biudžeto projekte ir teikti jį svarstyti darbo grupei. Manau, kad skirstant 2014 metų finansavimo prioritetus, pavyks numatyti lėšas naujų ikimokyklinio ugdymo grupių kūrimui. Jaunalietuviai tam skirs ypatingą dėmesį. Svarstydami ateinančių metų biudžetą, partijos "Jaunoji Lietuva" nariai taip pat stengsis rasti lėšų ir įgvendinti kitą projektą, kuris prisidėtų prie gyvenimo daugiabučiuose namuose kokybės gerinimo. Šiuo metu dauguma Kauno daugiabučių namų kiemų yra neapšviesti, todėl jų gyventojams nėra saugu laikyti automobilius lauke, taip pat susiduriama su užpuolimo grėsme tamsiu paros metu. Prieš kelias dienas kreipiausi į Kauno miesto merą su pasiūlymu gyventojų įrengtus šviestuvus pajungti į Kauno gatvių apšvietimo tinklą. Tokiu atveju gyventojams nekainuotų sunaudota elektros energija ir šviestuvo eksploatacija. Mano manymu, Savivaldybės parama skatintų daugiabučių namų gyventojus įsirengti kiemų apšvietimą. Žinoma, šiai idėjai įgyvendinti prireiks papildomo finansavimo, kurį ir stengsimės numatyti Kauno miesto biudžete. 

JAV prieš Siriją: ar pavyzdys bus užkrečiamas?

Atrodo, kad konfliktas Sirijoje tuoj pasieks apogėjų -JAV ir Didžiosios Britanijos karinį smūgį, o gal ir intervenciją. Ilgai lauktas pretekstas tam surastas, juo kaip ir intervencijos į Iraką atveju tapo cheminis ginklas, tik šįkart tas baubas, atrodo, yra ne menamas, o tikras. Kokios bus karinio smūgio pasekmės, parodys laikas, tačiau galima įtarti, kad JAV ir jos sąjungininkės eis iki galo, t.y. iki Bašaro al Asado režimo nuvertimo ir pakeitimo labiau proamerikietišku. Šie įvykiai tik dar kartą įrodo, kad galia yra svarbiau už tarptautinę teisę, o tiksliau, galia ir formuoja teisę. Šiuolaikiniame pasaulyje niekas negali atimti iš JAV galia paremtos teisės pulti suverenią valstybę. Labiausiai dėl galimo smūgio Sirijai šiaušiasi dėl menkstančios savo reikšmės tarptautinėje arenoje kompleksuojanti Rusija, tačiau jos grėsmingu tonu tariami pagraudenimai jokios įtakos neturės. Rusija, aišku, tą supranta. Lygiai taip pat supranta ir tai, kad be JT Saugumo tarybos „palaiminimo“ suduotas karinis smūgis sukurs precedentą, kurį kada nors galės pakartoti ir pati Rusija. Taip jau buvo po NATO smūgių Belgradui ir Kosovo atskyrimo nuo Serbijos: po dešimtmečio Rusija atkartojo beveik identišką scenarijų Gruzijoje. Ar nesugalvos rusiškas imperializmas kokios avantiūros savo „įtakos sferoje“? Pasaulyje, kurį valdo galia paremta teisė, labiausiai nesaugios ir beteisės yra mažos ir silpnos valstybės, kurių tarpe, deja, esame ir mes.

Procesas vyksta - kauniečiai moka.

Neseniai rašiau, kad Kauno miesto mero pavaduotojas Stanislovas Buškevičius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą ir ištirti, ar teisėtai Kauno daugiabučius namus administruojančios bendrovės "Būsto valda", "City service"  pakėlė administravimo mokesčius. Primenu, kad, mano žiniomis, minėtos bendrovės mokesčius pakėlė nesilaikydamos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo. Stanislovas Buškevičius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą vildamasis, kad teisėsauga padės sustabdyti galimai neteisėtus veiksmus, už kuriuos iš savo kišenės yra priversti mokėti butų savininkai. Deja, iš Kauno apygardos prokuratūros atėjo atsakymas, kad ginti viešąjį interesą atsisakyta. Atsakyme taip pat nurodomos aplinkybės, dėl kurių, Prokuratūros nuomone, to padaryti neįmanoma. O situacija yra daugiau nei absurdiška: tiek "Būsto valda", tiek "City service" apskundė Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą (tą, kuris numato mažesnius mokesčius nei dabar taiko šios bendrovės) teismui, teismas priėmė laikinąsias apsaugos priemones t.y. sustabdė mažesnius mokesčius reglamentuojančio Savivaldybės direktoriaus įsakymo galiojimą iki  bus išnagrinėtas ginčas. Štai taip! Kol vyksta teismo procesas (reik manyt jis užtruks ilgai), tol kauniečiai butų savininkai mokės padidintus mokesčius. Atrodo, kad gyventojai vėl tapo verslo poreikių ir įstatymo spragų aukomis. 

Laisvės aritmetika

Istorinių įvykių chronologija:

1569 - LDK atiduoda savo savarankiškumą Lenkijai

1795 - LDK išnyksta iš politinio žemėlapio, ją pasiglemžia Rusijos imperija

1940 - Lietuvos Respubliką okupuoja SSRS

2004 - Lietuva atiduoda savo savarankiškumą ES

Išvada:

Istorijos tėkmėje lietuviai du kartus Nepriklausomybę prarado ir du kartus savanoriškai jos atsisakė.

Diplomatų pliurpalų paviešinimas - FSB pergalė/VSD darbo brokas?

 Po diplomatų pokalbių paviešinimo internete kilęs skandalas, norom nenorom perša tokias išvadas:

I. Kas beįvykdė šią provokaciją, tas padarė tai labai sėkmingai. A.Žurausko atsistatydinimas yra neabejotina provokatorių pergalė. 

II. Provokacija išryškino VSD darbo broką: 

1) VSD nesugeba užtikrinti diplomatų pokalbių saugumo; 

2) VSD nesugebėjo laiku aptikti internete paviešintų įrašų.

III. Provokacija ar ne, bet diplomatai turėtų atsargiau pliurpti telefonu.

Nepastebėta naujiena

Atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida dirba atostogų režimu. Svarbiausios nūdienos naujienos: vandens telkinių užterštumas, orų prognozės, Lietuvos "žvaigždžių"  nuotykiai kurortuose ir, žinoma, P. Gražulio skyrybos. Žiniasklaida yra tiek užsiėmusi visuomenės maitinimu menkavertėmis žiniomis, kad pro jos akys praslydo  "nereikšminga" smulkmena - padidėję daugiabučių namų administravimo mokesčiai Kaune. Padidintus mokesčių tarifus pradėjo taikyti bendovės City service ir UAB "Būsto valda". Pagal pirminius duomenis, mokesčiai buvo pakelti neteisėtai. Kauno miesto mero pavaduotojas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą, tačiau ši žinia "objektyvios ir nešališkos" žiniasklaidos nesudomino. Apie tai kauniečius informavo tik interneto dienraščio "Kas vyksta Kaune" (ačiū jiems) redakcija. Savivaldybės valdoma bendrovė Kauno komunalinis ir butų ūkis kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu išaiškinti, ar mokesčiai buvo keliami teisėtai. Gautas atsakymas, kad daugiabučių namų administratoriai turi vadovautis galiojančiu Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu ir mokestį skaičiuoti pagal senus tarifus. Kitaip sakant, didžioji Kauno miesto gyventojų šiuo metu moka per didelius mokesčius, kurie yra pakelti neteisėtai! Bet ar tai kam nors rūpi? Panašu, kad ne: visiems viskas gerai, žiniasklaida to "nemato", gyventojai neprotestuoja... Atostogos juk...