Karo pradžios ženklai: ar teisinga kryptimi žvelgiame?

Pastaruoju metu visuomenė yra vis intensyviau šiurpinama apokaliptinėmis vizijomis, prognozuojančiomis  agresyviosios Rusijos ir NATO konfliktą, kuris nesunkiai peraugtų į  viską naikinantį Trečiąjį pasaulinį karą. Didėjantis Rusijos karinis aktyvumas  ties NATO valstybių sienomis, grėsminga retorika ir veiksmai Ukrainoje bei Sirijoje perša tarsi ir visai logišką mintį, kad NATO ir Rusijos susidūrimas yra beveik neišvengiamas. Taip brėžiamos paralelės su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, kada vokiečių revanšizmas ir siekis iš naujo perdalinti įtakos zonas, sukėlė kruviniausią karą žmonijos istorijoje. Tačiau ar  mes, laukdami karo pranašų, iš tiesų žiūrime tinkama kryptimi? Taip, niekas nesiginčija su tuo faktu, kad Rusija didina karinius pajėgumus prie savo vakarinių sienų, nors realiai ji Vakaruose neturi jokių priešų, kurie trokštų ginkluoto konflikto. Taip, tiesa yra ir tai, kad propagandos įaudrintoje rusų visuomenėje aiškiai yra jaučiamos revanšistinės nuotaikos ir nesugebėjimas susitaikyti su SSRS žlugimu. Negalima nepastebėti ir to, kad Rusija nedviprasmiškai įvardina NATO kaip pagrindinį savo priešininką, o Aljanso adresu skrieja vis tūžmingesni pareiškimai iš oficialių pareigūnų lūpų.  Tačiau, mėgindami rasti panašumų tarp šiandieninės Rusijos ir  XX amžiaus  4 - ojo dešimtmečio nacių Reicho, kai kurie apžvalgininkai pamiršta viena svarbią detalę: tuometinė Vokietija turėjo ne tik norą atsiteisti už pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir turėjo ekonomines bei karines galimybes įžiebti konfliktą. Taip pat ji turėjo ir pakankamai galingus sąjungininkus: Japoniją, siekiančią užgrobti Vakarų Europos šalių ir JAV kolonijas Ramiajame vandenyne, taip pat  SSRS, su kuria buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir plėtojamas glaudus  ekonominis bei karinis bendradabiavimas.    Europoje nacių valdomą Vokietiją  rėmė Italijos diktatorius B. Musolinis (tiesa, istorija parodė, kad tai buvo ganėtinai nevykęs sąjungininkas), Bulgarija, Rumunija ir kai kurios kitos šalys.  Kaip tik todėl Vokietija ir turėjo realias galimybes pradėti didžiulę karinę kampaniją. Tuo tarpu šiandieninė Rusija, nepaisant iki šiol vykusios ginkluotųjų pajėgų modernizacijos, karinėje srityje vis dar smarkiai atsilieka nuo JAV (jau nekalbant apie visą Aljansą) ir atrodo kaip  lengvo svorio boksininkas sunkiasvorio milžino akivaizdoje. Nuo žaliavų eksporto priklausoma Rusijos ekonomika nenumaldomai smunka žemyn, valstybę kamuoja socialinės problemos. Nors ir  prigesintas, bet dar vis rusena neramusis Šiaurės Kaukazas. Neaplenkė Rusijos ir demografinė krizė - gimstamumas mažėja, visuomenė sensta, todėl šalyje tikrai nėra jaunų žmonių pertekliaus, kuriems reikėtų "gyvybinės erdvės".  Atvirkščiai, Rusija, turint galvoje gyventojų skaičių, yra pernelyg didelį plotą užimanti valstybė.  Gamtos resursais  turtingos teritorijos kada nors gali pradėti masinti gyventojų perteklių turinčią kaimyninę valstybę. Kamuojama niekaip neišsprendžiamų vidaus bėdų, Rusija dar sugebėjo beviltiškai įstrigti Ukrainoje, o jos karinis šou Sirijoje dar labiau pagilino politinę valstybės izoliaciją. Neturinti nei resursų, nei sąjungininkų, Rusija yra bejėgė pradėti stambaus masto karinį konfliktą. Raumenų demonstravimas tėra tik nesėkmingas mėginimas parodyti pasauliui savo svarbą. 

Kur kas didesnę grėsmę gali kelti Tolimųjų Rytų milžinė Kinija. Tai yra ekonominė supervalstybė, turinti modernią ir stiprią kariuomenę. Kinija reiškia  pretenzijas į tam tikrą teritoriją Pietų Kinijos jūroje, kuri yra svarbus laivybos kelių mazgas, o taip pat vilioja gamtos ištekliais. Čia Kinijos interesai susikerta su kitų aplinkinių valstybių - Vietnamo, Taivano, Malaizijos, Filipinų interesais. Labiausiai įtampą kelia tai, kad Kinija, nepaisydama tarptautinės bendruomenės reakcijos, sparčiai militarizuoja minėtą zoną, perkeldama raketų paleidimo sistemas į ginčytinai teritorijai priklausančias salas. Kinijos valdžios atstovai teigia, kad tai daroma gynybos tikslais, tačiau aplinkinėms valstybėms šie veiksmai kelia pagrįstą baimę. Kinija, kaip kylanti galia, siekia įtvirtinti savo įtaką ne tik šiame regione, bet ir pasaulyje apskritai. Istorija rodo, kad būtent naujai užgimusios galybės (prisiminkime kaizerinę Vokietiją XX a. pradžioje) yra linkusios keisti nusistovėjusią tvarką. Plėsdama savo įtaką Ramiajame vandenyne Kinija neišvengiamai susidurs su JAV. Jungtinės Valstijos yra suteikusios saugumo garantijas Taivanui - vienai iš ginče dalyvaujančių šalių, todėl šis įtampos židinys gali priversti dvi supervalstybes suremti pečius. O tai jau būtų pražūtingas scenarijus visai žmonijai. Vilties suteikia šaltojo karo patirtis - pasaulio galingieji puikiai įsivaizduoja, kuo baigtųsi branduolinių valstybių susidūrimas, todėl belieka tikėtis, kad branduolinis atgrasymas yra vis dar veiksminga strategija. 

Europa – pražūtingos ideologijos gniaužtuose

Pastarųjų mėnesių įvykiai Europoje verčia galvoti, kad ES šalių politinis elitas gyvena kažkokioje  šizofreniškoje alternatyvioje realybėje, kurioje  išnyksta prasmės ir logikos dėsniai, ir kuri neturi nieko bendro su eilinių žmonių gyvenama tikrove. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad valstybių vadovai ir jų poziciją remianti oficiali žiniasklaida piktybiškai nenori pripažinti  akivaizdžios tiesos? Bet kas, kas nesusipykęs su sveiku protu, supranta, kad būtent nelegalių imigrantų antplūdis iš musulmoniškų šalių sukėlė milžinišką nusikalstamumo bangą, keliančią didžiulį pavojų Europos šalių visuomenėms. Dar neregėto masto seksualinis priekabiavimas, prievartavimai, plėšimai, riaušės bei kiti smurtiniai nusikaltimai tapo kraupia Vakarų Europos miestų kasdienybe, su kuria nepajėgia susidoroti tų šalių pareigūnai. Tačiau, nepaisant to, politinio elito atstovai atsisako pripažinti, kad tarp išaugusio musulmonų imigrantų skaičiaus ir nusikalstamumo šuolio egzistuoja tiesioginis ryšys. Kodėl? Atsakymas mums, lietuviams, turėtų būti gerai žinomas. Penkiasdešimt metų mūsų tautiečiai patys gyveno panašiomis sąlygomis, kada visuomenė buvo tapusi klaidingos ir žalingos vyraujančios ideologijos įkaite. Nors SSRS beveik visose srityse (ypač ekonomikoje) smarkiai atsiliko nuo Vakarų valstybių, tačiau komunistų ideologai ir valdžia įnirtingai laikėsi savo nelemtų įsitikinimų, ignoruodami faktus, kurie aiškiai rodė, kad sistema yra klaidinga ir ji neveikia. Su oficialia doktrina nederantys faktai būdavo iškraipomi, nutylimi, o visuomenė per masinio informavimo priemones buvo „maitinama“ niekio bendro su realybe neturinčiomis pasakomis ir ideologiniais kliedesiais.

Visa tai labai primena situaciją šiandieninėje Europoje, kai  politikai,  pareigūnai ir net oficialioji žiniasklaida meluoja arba nutyli žinias, kurios nesiderina su vyraujančios multikultūriškumą garbinančios ideologijos postulatais ir iš anksto suformuotu „vargšo pabėgėlio“ įvaizdžiu. Politikai, įžūliai neigdami jų išankstiniams įsitikinimams prieštaraujančią nepatogią tiesą, nededa jokių realių pastangų išspręsti Europą užgriuvusią krizę. Kaip gali išgydyti ligą, jei net nepripažįsti, kad sergi? Ideologinio angažuotumo nulemtas politikų bejėgiškumas siutina Vakarų Europos valstybių gyventojus, o savo pyktį jie išreiškia tiek taikiais protestais, tiek išpuoliais prieš imigrantus. Stichiškas savisaugos būrių steigimas rodo, kad piliečiai bando patys spręsti juos užgriuvusias bėdas, nes nesitiki sulaukti pagalbos iš fantazijų pasaulyje gyvenančių politinio elito atstovų. Sunku prognozuoti, kur visa tai nuves, tačiau jau dabar aišku, kad ši beprecedentė krizė turės skaudžių padarinių visos Europos Sąjungos ateičiai.

O kaip yra Lietuvoje? Deja, bet mūsų šalies politikos elitas yra lygiai taip pat, o gal net ir dar labiau atitrūkęs nuo realybės. Lietuvos politikos elitas irgi gyvena išgalvotame pasaulyje, kuriame nekyla kosminiu greičiu kainos, o masinė emigracija vyksta dėl...šaukimo į kariuomenę, o ne dėl vergiškai mažų atlyginimų. Tame rožiniame elito pasaulyje nuoširdžiai tikima ir pasaka apie tai, kad Lietuva lengvai integruos daugiau nei tūkstantį kitos kultūros ir tikėjimo pabėgėlių. Tiesa, po naujametinių įvykių Kelne ir po žiauraus lietuvio Armino nužudymo Švedijoje (jaunuolis žuvo nuo pabėgėlio iš Sirijos rankos) šiek tiek pritilo valdžios moralizuotojai, anksčiau isteriškai auklėję „tamsuolius, ksenofobus ir rasistus“ lietuvius.  Kuriam laikui nutilo ir  kelios Seimo entuziastės, dar ne taip seniai džiaugsmingai pozavusios su plakatais „Pabėgėliai yra laukiami“, tačiau bendrai imant, nėra pagrindo galvoti, kad pasikeitė Lietuvos valdžios požiūris į pabėgėlių priėmimą. Anksčiau priimti sprendimai nebuvo atšaukti ir, atrodo, Lietuvos piliečiai turi ruoštis ateityje galimai kilsiančioms grėsmėms. 

Pavojingo žaidimo - neprognozuojamos pasekmės

Yra toks plačiai žinomas posakis priskiriamas Prancūzijos imperatoriui Napoleonui: „Svarbiausia įsivelti į mūšį, o vėliau žiūrėsime“. Nors pats Napoleonas savo kailiu patyrė pragaištingas tokio požiūrio pasekmes po triuškinamai nesėkmingo žygio į Rusiją, tačiau panašu, kad nuo tų laikų iki pat šių dienų niekas iš to nepasimokė: pasaulio galingieji vis kartoja ir kartoja istorines klaidas, neapgalvotai veldamiesi į absurdiškas karines avantiūras. Štai karinė Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną patyrė fiasko ne tik kariniu požiūriu, bet ir tapo svarbiu veiksniu, kuris pagreitino tautų kalėjimo byrėjimą. Nepaisant to, praėjus keliems dešimtmečiams, SSRS teisių perėmėja Rusija įsivėlė į nemažiau rizikingą karinę avantiūrą Ukrainoje, kuri atneš skaudžių padarinių pačiai šaliai - agresorei. Nors konflikto pabaigos dar nematyti, tačiau jau dabar aišku, kad Rusija kenčia šio žingsnio pasekmes, desperatiškai mėgindama įveikti didėjančią politinę izoliaciją ir pažaboti smunkančią ekonomiką. Beprasme karine avantiūra būtų galima pavadinti ir vis nesiliaujantį konfliktą Sirijoje, kuris neseniai vėl priminė apie save Europai ir pasauliui, šįkart įgavęs naują pavidalą – taip vadinamą pabėgėlių krizę. Į Sirijos konfliktą įsitraukė JAV, kai kurios Vakarų Europos šalys ir ,žinoma, dėl menkstančios savo reikšmės tarptautinėje arenoje kompleksuojanti Rusija. Didžiosios šalys sėdo žaisti pavojingą ir rizikingą žaidimą, kurio rezultatus labai sunku prognozuoti. JAV ir jos sąjungininkų Vakarų Europoje ginklais ir pinigais remiama Laisvosios Sirijos armija siekia karinėmis priemonėmis nuversti kruvinojo prezidento Bašaro al – Asado režimą, tuo tarpu Rusija aktyviai talkina, siekdama šį politinį veikėją išlaikyti poste. Pastaruoju metu Rusija dar labiau įsitraukė į konfliktą, surengdama aviacijos antskrydžius prieš Bašaro al – Asado režimo priešininkus. Karinis konfliktas Sirijoje ne tik pareikalavo tūkstančių civilių gyventojų aukų, bet ir pagimdė naują grėsmę pasauliui – nuožmią teroristinę organizaciją Islamo Valstybę. Islamo valstybės iškilimas – tai šalutinis konflikto produktas, kuris kartu su kitu konflikto „kūdikiu“ - tūkstančiais Europą tvindančių pabėgėlių - geriausiai iliustruoja, kokį neprognozuojamai pavojingą žaidimą žaidžia didžiosios šalys. Trečiųjų šalių galios žaidimai Sirijoje daro įtaką ir konflikte nedalyvaujančioms šalims: joms primetama pabėgėlių išlaikymo našta, taip pat didėja terorizmo pavojus. Negana to, pabėgėlių krizė (kaip šalutinis Sirijos konflikto padarinys) išprovokavo Vakarų Europoje tam tikrų politinių jėgų stiprėjimą, kurios pastaruoju metu aktyviai rėmė agresyvią Vladimiro Putino politiką Ukrainoje. Šios politinės jėgos dabar dar labiau idealizuoja Rusijos vadovą ir žavisi jo tariamomis pastangomis išspręsti Sirijos konfliktą. Jei jos laimės rinkimus į nacionalinius Vakarų Europos valstybių parlamentus, galime būti tikri, kad Vladimiras Putinas turės daug simpatikų Europos valdžios institucijose. O tai nežada nieko gero ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos valstybėms.  

NEBŪKIME KVAILIAIS – MOKYKIMĖS IŠ SVETIMŲ KLAIDŲ!

 Iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų konflikto draskomų šalių nenutrūkstamu srautu į ES plūstantys karo pabėgėliai iššaukė iki šiol neregėto masto krizę, kurios nebepajėgia suvaldyti didžiosios Europos valstybės. Kol šių valstybių žiniasklaida graudina savo visuomenes liūdnomis karo istorijomis, o politiniai lyderiai kalba apie moralinę pareigą priglausti viso pasaulio kenčiančius, pabėgėlių masės gramzdina Europą į visišką chaosą. Naudodami Graikija, Italiją ir Vengriją kaip tarpines stoteles, tūkstančiai taip vadinamų pabėgėlių veržiasi į turtingiausias Europos Sąjungos valstybes (Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją), keldami didžiulę sumaištį: socialiniai tinklai mirga nuo filmuotos medžiagos, iš kurios matyti kaip pabėgėlių minios užverčia šiukšlėmis Europos miestų gatves, stato kur papuola palapines, tarpusavyje konfliktuojančios pabėgėlių grupės kelia neramumus bei muštynes, „užkemša“ geležinkelio stotis, trikdo traukinių eismą, demonstratyviai spardo ir mėto vandens butelius, kuriuos jiems dalija vengrų policininkai. Visa tai kelia didelį susirūpinimą ir abejones, ar tikrai visi šie žmonės yra taikūs bėgliai trokštantys saugumo ir kupini noro pritapti šalyse, kurios siūlo jiems prieglobstį. Abejones dar labiau sustiprina faktas, kad šalia konflikto zonos yra nekariaujančių musulmoniškų valstybių (pvz.: Turkija, Saudo Arabija, JAE ir kt.) kurios teoriškai turi visas galimybes užtikrinti pabėgėlių saugumą ir suteikti jiems prieglobstį, tačiau karo pabėgėliai vis tiek renkasi svetimos kultūros ir kito tikėjimo Vakarų Europos šalis. Beje, tarptautinė teisė labai aiškiai nurodo, kad karo pabėgėlis laikomas tokiu, kol atvyksta į saugią valstybę, todėl Turkijoje, Graikijoje ar Serbijoje atsidūrusiems pabėgėliams tarsi ir nebūtų priežasties vykti šiauriau į Europą. Tačiau toks pabėgėlių troškimas žūtbūt pasiekti Vokietiją ar Prancūziją perša mintį, kad tai gali būti ekonominiai migrantai, kurie galbūt tik prisidengia jų šalyse vykstančiu konfliktu, iš tikrųjų siekdami ekonominės ir socialinės naudos, nes puikiai žino, kad klestinčiose Vakarų Europos šalyse jiems bus garantuotos socialinės išmokos, bus užtikrintos jų teisės, gerbiama kultūra bei tikėjimas. Tokiu atveju, į atvykėlius galima žiūrėti kaip į dar vieną migrantų iš musulmoniškų šalių bangą, kuri gali dar labiau paaštrinti socialines, ekonomines ir kultūrines problemas, su kuriomis pastaruoju metu susiduria Vakarų Europos valstybių visuomenės. Dalies musulmonų nenoras priimti krikščioniškosios Europos vertybių (pasireiškiantis rajonų, kuriuose de facto taikoma šariato teisė kūrimųsi Vakarų Europos šalių miestuose) jau sukėlė nemažai galvos skausmo Vakarų lyderiams, kurie vienas po kito paskelbė, kad „multikultūriškumo projektas žlugo“. Negana to, užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, teigiančių, kad Islamo Valstybės veikėjai grasina su tūkstantine bėglių minia į Europą atsiųsti savo užverbuotų agentų bei teroristų. Ar ši grėsmė yra reali, parodyti, deja, galės tik laikas. Labai gaila, bet savotiška šios krizės auka tapo ir Lietuva. Europos Komisijos siūlymu mūsų šalyje bus priimta gyventi virš tūkstančio pabėgėlių. Skaičius gal ir nėra labai didelis, tačiau mūsų mažai valstybei, kurioje beveik 30 proc. gyventojų yra ties skurdo riba ir iki šiol nesugebančiai integruoti į visuomenę net čigonų taboro Vilniuje, šis projektas greičiausiai virs neįveikiama užduotimi. Taip pat kyla klausimas, ar pasirengusi mūsų teisėsauga kovoti su naujo tipo grėsmėmis: masinėmis riaušėmis, terorizmo pavojumi ir pan. Lietuviai puikiai pamena tokius įvykius kaip neramumai Paryžiaus ir Malmės priemiesčiuose, savižudžius sprogdintojus Londono autobusuose ar Madrido traukiniuose. Nuskurdintai Lietuvos teisėsaugai tai gali tapti rimtu iššūkiu. Nors Vakarų Europos šalių multikultūrinės visuomenės eksperimentas akivaizdžiai nepasiteisino ir sukėlė rimtą grėsmę Vakarų civilizacijos išlikimui, tačiau mūsų valdžia aklai bando kopijuoti nepavykusį modelį. Yra toks posakis, teigiantis, kad protingieji mokosi iš svetimų klaidų ir tik kvailiai iš savųjų. Lietuvos valdžia, deja, verčia mus būti kvailio vietoje.  

Pastebėjimai apie referendumą

Daugybę aistrų ir diskusijų sukėlęs referendumas baigėsi taip kaip ir buvo prognozuota - jis tiesiog neįvyko. Aš asmeniškai, nuo pat pradžių nepritariau tiems referendumo punktams, kuriais siekta sumažinti referendumui sušaukti reikalingų parašų kartelę ir apsunkinti gamtos išteklių gavybą, nes, mano manymu, šie punktai kenktų Lietuvos valstybės interesams ir būtu naudingi  kaimynei Rusijai, turinčiai išskirtinių energetinių interesų mūsų šalyje, kuriuos aktyviai palaiko ganėtinai nemaža prosovietinės ir proputiniškos penktosios kolonos atstovų. Tačiau tai nereiškia, kad visi referendumo organizatoriai ir palaikytojai yra priešiški Lietuvai asmenys, atvirkščiai, dauguma jų yra nuoširdūs patriotai, kurie  šventai įsitikinę savo idėjų teisingumu. Ir už tai jie nusipelno pagarbos, nes ši žmonių dalis parodė, kokia turi būti tautinė ir pilietinė Lietuvos visuomenė: aktyvi ir kovojanti už savo įsitikinimus. Manau, kad nors ir neįvykęs, šis referendumas - pirmasis rimtas žingsnis į tautinės ir pilietinės visuomenės bei demokratijos stiprinimą. Jis pažadino iš snaudulio daugybę žmonių, kurie vienaip ar kitaip (balsuodami už, prieš, ar net sąmoningai ignoruodami) tapo demokratinio proceso dalyviais. Tai yra neabejotinas demokratijos laimėjimas. Tuo pačiu referendumas privertė Seimą atkreipti dėmesį į žmonių lūkesčius ir sugriežtinti žemės įsigijimo tvarką, todėl, galima sakyti, kad  referendumo entuziastai savo tikslą iš dalies tikrai pasiekė ir padarė naudingą darbą valstybei. Nuo šiol atsovaujamoji demokratija praturtės nauja patirtimi, ta patirtis, tikiuosi, leis žmonių rinktiems atstovams labiau jausti tautos "pulsą". 

Juvenalinė justicija negina vaiko teisių ir neužtikrins vaiko gerovės

Tikrą diskusijų audrą sukėlusios Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos nepaliauja kaitinti aistrų. Įstatymo pataisų priešininkai pateikia šiurpius pavyzdžius iš užsienio (daugiausiai iš Norvegijos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos) apie savivaliaujančias socialines tarnybas, kurios tiesiogine prasme grobia vaikus iš jų gimtųjų namų ir perduoda juos svetimiems globėjams. Šis socialinis terorizmas vykdomas agresyviai ir ciniškai: vaikai labai dažnai yra atimami iš biologinių tėvų dėl menkiausių priežasčių, tėvams beveik nepaliekama galimybių ginti savo ir vaikų teises. Plačiai spaudoje aprašyti socialinių tarnybų piktnaudžiavimo atvejai kelia pagrįstą susirūpinimą ir baimę, kad nuo minėtų šalių “nusirašytos” įstatymo nuostatos Lietuvoje sukurs tėvų terorizavimo ir vaikų grobimo mechanizmą, kuris pavers pragaru daugelio šeimų gyvenimus. Tuo tarpu įstatymo pataisų šalininkai teigia, kad šios pataisos padės užtikrinti efektyvią vaikų teisių apsaugą ir tarnaus vaikų gerovės interesams. Deja, tokie įstatymo šalininkų teiginiai yra naivūs ir niekuo nepagrįsti. Visų pirma, siūlomose pataisose pateikiama smurto sąvoka yra pernelyg abstrakti, ją galima labai plačiai interpretuoti, o tai, savo ruožtu, sudaro puikią terpę piktnaudžiavimui, nes “smurtu” bus galima laikyti bet kokį tėvų veiksmą: vaiko barimą, draudimą išdykauti ar net liepimą ruošti pamokas. Jeigu tokiu pagrindu vaikas būtų išplėštas iš “smurtaujančių” tėvų rankų, jam būtų padaryta nepataisoma psichologinė žala, kuri visiškai nesiderintų su vaiko teisėmis ir gerove. Antra, šio įstatymo pataisos niekaip nesprendžia tikrųjų Lietuvą kamuojančių problemų, trukdančių pilnavertei vaiko socialinei ir psichologinei raidai, pvz. skurdo ar patyčių mokyklose. Daugiavaikės motinos yra priverstos skaičiuoti paskutinius centus vaikų maitinimui, drabužius perka dėvėtų rūbų parduotuvėse, neišgali aprūpinti reikalingomis, tačiau brangiomis mokymo bei ugdymo priemonėmis. Dalis daugiavaikių šeimų yra tiesiogiai priklausomos nuo labdaros, o statistika teigia, kad net 60 proc. vaikų mokymo įstaigose patiria patyčias. Štai kas iš tiesų kenkia vaiko gerovei, štai kokias bėdas turėtų spręsti parlamentarai bei Vyriausybės atstovai, jei jiems išties rūpi Lietuvos vaikų teisės ir jų apsauga. Tačiau, atrodo, kad Seimo nariai vietoje tikrojo rūpesčio renkasi jo imitaciją ir eina lengviausiu keliu – nusirašinėja įstatymus, negalvodami apie galimas pasekmes. Vaiko gerovės neužtikrinsi, aklai nusirašęs ydingą įstatymą, vaikų teisių, gerovės ir pilnavertės raidos užtikrinimas yra sudėtingas uždavinys, kurį reikia spręsti kompleksiškai ir apgalvotai; šiame procese turi dalyvauti ne tik psichologai, sociologai bet ir visuomenė. 

Ar nudžiugins 2014 - ieji vietų darželiuose nesulaukiančių atžalų tėvus?

Šiuo metu Kauno mieste yra didelis vietų trūkumas ikimokyklinio ugdymo įstaigose, vietos darželyje laukia beveik pusantro tūkstančio vaikų. 2013 rugsėjo 10 d. kreipiausi į Kauno miesto merą su prašymu įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją parengti priemonių planą šiai problemai spręsti, taip pat numatyti lėšų poreikį 2014 metų Kauno miesto savivaldybės biudžeto projekte. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos gavau atsakymą, kuriame teigiama, kad norint efektyviau spręsti probleminę situaciją, būtina Savivaldybės biudžete numatyti 2 milijonus litų papildomų ikimokyklinių grupių steigimui "Nemuno" pagrindinėje mokykloje, Kauno lopšelyje - darželyje "Boružėlė", Milikonių vidurinėje mokykloje. Taip pat aktualu būtų svarstyti pastato S. Žukausko g. 31 panaudojimo ikimokyklinio ugdymo reikmėms klausimą, išbraukiant šį pastatą iš Privatizavimo fondo sąrašų. Apibendrinus, galima teigti, kad vaikų, laukiančių eilės vietai darželyje gauti, likimas spręsis sudarant ir tvirtinant 2014 m. Kauno miesto savivaldybės biudžetą. Jei pavyks skirti papildomų lėšų, bus įsteigtos naujos ikimokyklinio ugdymo grupės, kurios bent iš dalies sumažins laukiančiųjų eilėje skaičių.