Pastebėjimai apie referendumą

Daugybę aistrų ir diskusijų sukėlęs referendumas baigėsi taip kaip ir buvo prognozuota - jis tiesiog neįvyko. Aš asmeniškai, nuo pat pradžių nepritariau tiems referendumo punktams, kuriais siekta sumažinti referendumui sušaukti reikalingų parašų kartelę ir apsunkinti gamtos išteklių gavybą, nes, mano manymu, šie punktai kenktų Lietuvos valstybės interesams ir būtu naudingi  kaimynei Rusijai, turinčiai išskirtinių energetinių interesų mūsų šalyje, kuriuos aktyviai palaiko ganėtinai nemaža prosovietinės ir proputiniškos penktosios kolonos atstovų. Tačiau tai nereiškia, kad visi referendumo organizatoriai ir palaikytojai yra priešiški Lietuvai asmenys, atvirkščiai, dauguma jų yra nuoširdūs patriotai, kurie  šventai įsitikinę savo idėjų teisingumu. Ir už tai jie nusipelno pagarbos, nes ši žmonių dalis parodė, kokia turi būti tautinė ir pilietinė Lietuvos visuomenė: aktyvi ir kovojanti už savo įsitikinimus. Manau, kad nors ir neįvykęs, šis referendumas - pirmasis rimtas žingsnis į tautinės ir pilietinės visuomenės bei demokratijos stiprinimą. Jis pažadino iš snaudulio daugybę žmonių, kurie vienaip ar kitaip (balsuodami už, prieš, ar net sąmoningai ignoruodami) tapo demokratinio proceso dalyviais. Tai yra neabejotinas demokratijos laimėjimas. Tuo pačiu referendumas privertė Seimą atkreipti dėmesį į žmonių lūkesčius ir sugriežtinti žemės įsigijimo tvarką, todėl, galima sakyti, kad  referendumo entuziastai savo tikslą iš dalies tikrai pasiekė ir padarė naudingą darbą valstybei. Nuo šiol atsovaujamoji demokratija praturtės nauja patirtimi, ta patirtis, tikiuosi, leis žmonių rinktiems atstovams labiau jausti tautos "pulsą". 

Juvenalinė justicija negina vaiko teisių ir neužtikrins vaiko gerovės

Tikrą diskusijų audrą sukėlusios Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos nepaliauja kaitinti aistrų. Įstatymo pataisų priešininkai pateikia šiurpius pavyzdžius iš užsienio (daugiausiai iš Norvegijos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos) apie savivaliaujančias socialines tarnybas, kurios tiesiogine prasme grobia vaikus iš jų gimtųjų namų ir perduoda juos svetimiems globėjams. Šis socialinis terorizmas vykdomas agresyviai ir ciniškai: vaikai labai dažnai yra atimami iš biologinių tėvų dėl menkiausių priežasčių, tėvams beveik nepaliekama galimybių ginti savo ir vaikų teises. Plačiai spaudoje aprašyti socialinių tarnybų piktnaudžiavimo atvejai kelia pagrįstą susirūpinimą ir baimę, kad nuo minėtų šalių “nusirašytos” įstatymo nuostatos Lietuvoje sukurs tėvų terorizavimo ir vaikų grobimo mechanizmą, kuris pavers pragaru daugelio šeimų gyvenimus. Tuo tarpu įstatymo pataisų šalininkai teigia, kad šios pataisos padės užtikrinti efektyvią vaikų teisių apsaugą ir tarnaus vaikų gerovės interesams. Deja, tokie įstatymo šalininkų teiginiai yra naivūs ir niekuo nepagrįsti. Visų pirma, siūlomose pataisose pateikiama smurto sąvoka yra pernelyg abstrakti, ją galima labai plačiai interpretuoti, o tai, savo ruožtu, sudaro puikią terpę piktnaudžiavimui, nes “smurtu” bus galima laikyti bet kokį tėvų veiksmą: vaiko barimą, draudimą išdykauti ar net liepimą ruošti pamokas. Jeigu tokiu pagrindu vaikas būtų išplėštas iš “smurtaujančių” tėvų rankų, jam būtų padaryta nepataisoma psichologinė žala, kuri visiškai nesiderintų su vaiko teisėmis ir gerove. Antra, šio įstatymo pataisos niekaip nesprendžia tikrųjų Lietuvą kamuojančių problemų, trukdančių pilnavertei vaiko socialinei ir psichologinei raidai, pvz. skurdo ar patyčių mokyklose. Daugiavaikės motinos yra priverstos skaičiuoti paskutinius centus vaikų maitinimui, drabužius perka dėvėtų rūbų parduotuvėse, neišgali aprūpinti reikalingomis, tačiau brangiomis mokymo bei ugdymo priemonėmis. Dalis daugiavaikių šeimų yra tiesiogiai priklausomos nuo labdaros, o statistika teigia, kad net 60 proc. vaikų mokymo įstaigose patiria patyčias. Štai kas iš tiesų kenkia vaiko gerovei, štai kokias bėdas turėtų spręsti parlamentarai bei Vyriausybės atstovai, jei jiems išties rūpi Lietuvos vaikų teisės ir jų apsauga. Tačiau, atrodo, kad Seimo nariai vietoje tikrojo rūpesčio renkasi jo imitaciją ir eina lengviausiu keliu – nusirašinėja įstatymus, negalvodami apie galimas pasekmes. Vaiko gerovės neužtikrinsi, aklai nusirašęs ydingą įstatymą, vaikų teisių, gerovės ir pilnavertės raidos užtikrinimas yra sudėtingas uždavinys, kurį reikia spręsti kompleksiškai ir apgalvotai; šiame procese turi dalyvauti ne tik psichologai, sociologai bet ir visuomenė.