Pavojingo žaidimo - neprognozuojamos pasekmės

Yra toks plačiai žinomas posakis priskiriamas Prancūzijos imperatoriui Napoleonui: „Svarbiausia įsivelti į mūšį, o vėliau žiūrėsime“. Nors pats Napoleonas savo kailiu patyrė pragaištingas tokio požiūrio pasekmes po triuškinamai nesėkmingo žygio į Rusiją, tačiau panašu, kad nuo tų laikų iki pat šių dienų niekas iš to nepasimokė: pasaulio galingieji vis kartoja ir kartoja istorines klaidas, neapgalvotai veldamiesi į absurdiškas karines avantiūras. Štai karinė Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną patyrė fiasko ne tik kariniu požiūriu, bet ir tapo svarbiu veiksniu, kuris pagreitino tautų kalėjimo byrėjimą. Nepaisant to, praėjus keliems dešimtmečiams, SSRS teisių perėmėja Rusija įsivėlė į nemažiau rizikingą karinę avantiūrą Ukrainoje, kuri atneš skaudžių padarinių pačiai šaliai - agresorei. Nors konflikto pabaigos dar nematyti, tačiau jau dabar aišku, kad Rusija kenčia šio žingsnio pasekmes, desperatiškai mėgindama įveikti didėjančią politinę izoliaciją ir pažaboti smunkančią ekonomiką. Beprasme karine avantiūra būtų galima pavadinti ir vis nesiliaujantį konfliktą Sirijoje, kuris neseniai vėl priminė apie save Europai ir pasauliui, šįkart įgavęs naują pavidalą – taip vadinamą pabėgėlių krizę. Į Sirijos konfliktą įsitraukė JAV, kai kurios Vakarų Europos šalys ir ,žinoma, dėl menkstančios savo reikšmės tarptautinėje arenoje kompleksuojanti Rusija. Didžiosios šalys sėdo žaisti pavojingą ir rizikingą žaidimą, kurio rezultatus labai sunku prognozuoti. JAV ir jos sąjungininkų Vakarų Europoje ginklais ir pinigais remiama Laisvosios Sirijos armija siekia karinėmis priemonėmis nuversti kruvinojo prezidento Bašaro al – Asado režimą, tuo tarpu Rusija aktyviai talkina, siekdama šį politinį veikėją išlaikyti poste. Pastaruoju metu Rusija dar labiau įsitraukė į konfliktą, surengdama aviacijos antskrydžius prieš Bašaro al – Asado režimo priešininkus. Karinis konfliktas Sirijoje ne tik pareikalavo tūkstančių civilių gyventojų aukų, bet ir pagimdė naują grėsmę pasauliui – nuožmią teroristinę organizaciją Islamo Valstybę. Islamo valstybės iškilimas – tai šalutinis konflikto produktas, kuris kartu su kitu konflikto „kūdikiu“ - tūkstančiais Europą tvindančių pabėgėlių - geriausiai iliustruoja, kokį neprognozuojamai pavojingą žaidimą žaidžia didžiosios šalys. Trečiųjų šalių galios žaidimai Sirijoje daro įtaką ir konflikte nedalyvaujančioms šalims: joms primetama pabėgėlių išlaikymo našta, taip pat didėja terorizmo pavojus. Negana to, pabėgėlių krizė (kaip šalutinis Sirijos konflikto padarinys) išprovokavo Vakarų Europoje tam tikrų politinių jėgų stiprėjimą, kurios pastaruoju metu aktyviai rėmė agresyvią Vladimiro Putino politiką Ukrainoje. Šios politinės jėgos dabar dar labiau idealizuoja Rusijos vadovą ir žavisi jo tariamomis pastangomis išspręsti Sirijos konfliktą. Jei jos laimės rinkimus į nacionalinius Vakarų Europos valstybių parlamentus, galime būti tikri, kad Vladimiras Putinas turės daug simpatikų Europos valdžios institucijose. O tai nežada nieko gero ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos valstybėms.  

NEBŪKIME KVAILIAIS – MOKYKIMĖS IŠ SVETIMŲ KLAIDŲ!

 Iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų konflikto draskomų šalių nenutrūkstamu srautu į ES plūstantys karo pabėgėliai iššaukė iki šiol neregėto masto krizę, kurios nebepajėgia suvaldyti didžiosios Europos valstybės. Kol šių valstybių žiniasklaida graudina savo visuomenes liūdnomis karo istorijomis, o politiniai lyderiai kalba apie moralinę pareigą priglausti viso pasaulio kenčiančius, pabėgėlių masės gramzdina Europą į visišką chaosą. Naudodami Graikija, Italiją ir Vengriją kaip tarpines stoteles, tūkstančiai taip vadinamų pabėgėlių veržiasi į turtingiausias Europos Sąjungos valstybes (Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją), keldami didžiulę sumaištį: socialiniai tinklai mirga nuo filmuotos medžiagos, iš kurios matyti kaip pabėgėlių minios užverčia šiukšlėmis Europos miestų gatves, stato kur papuola palapines, tarpusavyje konfliktuojančios pabėgėlių grupės kelia neramumus bei muštynes, „užkemša“ geležinkelio stotis, trikdo traukinių eismą, demonstratyviai spardo ir mėto vandens butelius, kuriuos jiems dalija vengrų policininkai. Visa tai kelia didelį susirūpinimą ir abejones, ar tikrai visi šie žmonės yra taikūs bėgliai trokštantys saugumo ir kupini noro pritapti šalyse, kurios siūlo jiems prieglobstį. Abejones dar labiau sustiprina faktas, kad šalia konflikto zonos yra nekariaujančių musulmoniškų valstybių (pvz.: Turkija, Saudo Arabija, JAE ir kt.) kurios teoriškai turi visas galimybes užtikrinti pabėgėlių saugumą ir suteikti jiems prieglobstį, tačiau karo pabėgėliai vis tiek renkasi svetimos kultūros ir kito tikėjimo Vakarų Europos šalis. Beje, tarptautinė teisė labai aiškiai nurodo, kad karo pabėgėlis laikomas tokiu, kol atvyksta į saugią valstybę, todėl Turkijoje, Graikijoje ar Serbijoje atsidūrusiems pabėgėliams tarsi ir nebūtų priežasties vykti šiauriau į Europą. Tačiau toks pabėgėlių troškimas žūtbūt pasiekti Vokietiją ar Prancūziją perša mintį, kad tai gali būti ekonominiai migrantai, kurie galbūt tik prisidengia jų šalyse vykstančiu konfliktu, iš tikrųjų siekdami ekonominės ir socialinės naudos, nes puikiai žino, kad klestinčiose Vakarų Europos šalyse jiems bus garantuotos socialinės išmokos, bus užtikrintos jų teisės, gerbiama kultūra bei tikėjimas. Tokiu atveju, į atvykėlius galima žiūrėti kaip į dar vieną migrantų iš musulmoniškų šalių bangą, kuri gali dar labiau paaštrinti socialines, ekonomines ir kultūrines problemas, su kuriomis pastaruoju metu susiduria Vakarų Europos valstybių visuomenės. Dalies musulmonų nenoras priimti krikščioniškosios Europos vertybių (pasireiškiantis rajonų, kuriuose de facto taikoma šariato teisė kūrimųsi Vakarų Europos šalių miestuose) jau sukėlė nemažai galvos skausmo Vakarų lyderiams, kurie vienas po kito paskelbė, kad „multikultūriškumo projektas žlugo“. Negana to, užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, teigiančių, kad Islamo Valstybės veikėjai grasina su tūkstantine bėglių minia į Europą atsiųsti savo užverbuotų agentų bei teroristų. Ar ši grėsmė yra reali, parodyti, deja, galės tik laikas. Labai gaila, bet savotiška šios krizės auka tapo ir Lietuva. Europos Komisijos siūlymu mūsų šalyje bus priimta gyventi virš tūkstančio pabėgėlių. Skaičius gal ir nėra labai didelis, tačiau mūsų mažai valstybei, kurioje beveik 30 proc. gyventojų yra ties skurdo riba ir iki šiol nesugebančiai integruoti į visuomenę net čigonų taboro Vilniuje, šis projektas greičiausiai virs neįveikiama užduotimi. Taip pat kyla klausimas, ar pasirengusi mūsų teisėsauga kovoti su naujo tipo grėsmėmis: masinėmis riaušėmis, terorizmo pavojumi ir pan. Lietuviai puikiai pamena tokius įvykius kaip neramumai Paryžiaus ir Malmės priemiesčiuose, savižudžius sprogdintojus Londono autobusuose ar Madrido traukiniuose. Nuskurdintai Lietuvos teisėsaugai tai gali tapti rimtu iššūkiu. Nors Vakarų Europos šalių multikultūrinės visuomenės eksperimentas akivaizdžiai nepasiteisino ir sukėlė rimtą grėsmę Vakarų civilizacijos išlikimui, tačiau mūsų valdžia aklai bando kopijuoti nepavykusį modelį. Yra toks posakis, teigiantis, kad protingieji mokosi iš svetimų klaidų ir tik kvailiai iš savųjų. Lietuvos valdžia, deja, verčia mus būti kvailio vietoje.