Yra
toks plačiai žinomas posakis priskiriamas Prancūzijos imperatoriui
Napoleonui: „Svarbiausia įsivelti į mūšį, o vėliau
žiūrėsime“. Nors pats Napoleonas savo kailiu patyrė
pragaištingas tokio požiūrio pasekmes po triuškinamai nesėkmingo
žygio į Rusiją, tačiau panašu, kad nuo tų laikų iki pat šių
dienų niekas iš to nepasimokė: pasaulio galingieji vis kartoja ir
kartoja istorines klaidas, neapgalvotai veldamiesi į absurdiškas
karines avantiūras. Štai karinė Sovietų Sąjungos invazija į
Afganistaną patyrė fiasko ne tik kariniu požiūriu, bet ir tapo
svarbiu veiksniu, kuris pagreitino tautų kalėjimo byrėjimą.
Nepaisant to, praėjus keliems dešimtmečiams, SSRS teisių perėmėja
Rusija įsivėlė į nemažiau rizikingą karinę avantiūrą
Ukrainoje, kuri atneš skaudžių padarinių pačiai šaliai -
agresorei. Nors konflikto pabaigos dar nematyti, tačiau jau dabar
aišku, kad Rusija kenčia šio žingsnio pasekmes, desperatiškai
mėgindama įveikti didėjančią politinę izoliaciją ir pažaboti
smunkančią ekonomiką. Beprasme karine avantiūra būtų galima
pavadinti ir vis nesiliaujantį konfliktą Sirijoje, kuris neseniai
vėl priminė apie save Europai ir pasauliui, šįkart įgavęs
naują pavidalą – taip vadinamą pabėgėlių krizę. Į Sirijos
konfliktą įsitraukė JAV, kai kurios Vakarų Europos šalys ir
,žinoma, dėl menkstančios savo reikšmės tarptautinėje arenoje
kompleksuojanti Rusija. Didžiosios šalys sėdo žaisti pavojingą
ir rizikingą žaidimą, kurio rezultatus labai sunku prognozuoti.
JAV ir jos sąjungininkų Vakarų Europoje ginklais ir pinigais
remiama Laisvosios Sirijos armija siekia karinėmis priemonėmis
nuversti kruvinojo prezidento Bašaro al – Asado režimą, tuo
tarpu Rusija aktyviai talkina, siekdama šį politinį veikėją
išlaikyti poste. Pastaruoju metu Rusija dar labiau įsitraukė į
konfliktą, surengdama aviacijos antskrydžius prieš Bašaro al –
Asado režimo priešininkus. Karinis konfliktas Sirijoje ne tik
pareikalavo tūkstančių civilių gyventojų aukų, bet ir pagimdė
naują grėsmę pasauliui – nuožmią teroristinę organizaciją
Islamo Valstybę. Islamo valstybės iškilimas – tai šalutinis
konflikto produktas, kuris kartu su kitu konflikto „kūdikiu“ -
tūkstančiais Europą tvindančių pabėgėlių - geriausiai
iliustruoja, kokį neprognozuojamai pavojingą žaidimą žaidžia
didžiosios šalys. Trečiųjų šalių galios žaidimai Sirijoje
daro įtaką ir konflikte nedalyvaujančioms šalims: joms primetama
pabėgėlių išlaikymo našta, taip pat didėja terorizmo pavojus.
Negana to, pabėgėlių krizė (kaip šalutinis Sirijos konflikto
padarinys) išprovokavo Vakarų Europoje tam tikrų politinių jėgų
stiprėjimą, kurios pastaruoju metu aktyviai rėmė agresyvią
Vladimiro Putino politiką Ukrainoje. Šios politinės jėgos dabar
dar labiau idealizuoja Rusijos vadovą ir žavisi jo tariamomis
pastangomis išspręsti Sirijos konfliktą. Jei jos laimės rinkimus
į nacionalinius Vakarų Europos valstybių parlamentus, galime būti
tikri, kad Vladimiras Putinas turės daug simpatikų Europos valdžios
institucijose. O tai nežada nieko gero ne tik Ukrainai, bet ir
Baltijos valstybėms.
