Pastaruoju metu visuomenė yra vis intensyviau šiurpinama apokaliptinėmis vizijomis, prognozuojančiomis agresyviosios Rusijos ir NATO konfliktą, kuris nesunkiai peraugtų į viską naikinantį Trečiąjį pasaulinį karą. Didėjantis Rusijos karinis aktyvumas ties NATO valstybių sienomis, grėsminga retorika ir veiksmai Ukrainoje bei Sirijoje perša tarsi ir visai logišką mintį, kad NATO ir Rusijos susidūrimas yra beveik neišvengiamas. Taip brėžiamos paralelės su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, kada vokiečių revanšizmas ir siekis iš naujo perdalinti įtakos zonas, sukėlė kruviniausią karą žmonijos istorijoje. Tačiau ar mes, laukdami karo pranašų, iš tiesų žiūrime tinkama kryptimi? Taip, niekas nesiginčija su tuo faktu, kad Rusija didina karinius pajėgumus prie savo vakarinių sienų, nors realiai ji Vakaruose neturi jokių priešų, kurie trokštų ginkluoto konflikto. Taip, tiesa yra ir tai, kad propagandos įaudrintoje rusų visuomenėje aiškiai yra jaučiamos revanšistinės nuotaikos ir nesugebėjimas susitaikyti su SSRS žlugimu. Negalima nepastebėti ir to, kad Rusija nedviprasmiškai įvardina NATO kaip pagrindinį savo priešininką, o Aljanso adresu skrieja vis tūžmingesni pareiškimai iš oficialių pareigūnų lūpų. Tačiau, mėgindami rasti panašumų tarp šiandieninės Rusijos ir XX amžiaus 4 - ojo dešimtmečio nacių Reicho, kai kurie apžvalgininkai pamiršta viena svarbią detalę: tuometinė Vokietija turėjo ne tik norą atsiteisti už pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir turėjo ekonomines bei karines galimybes įžiebti konfliktą. Taip pat ji turėjo ir pakankamai galingus sąjungininkus: Japoniją, siekiančią užgrobti Vakarų Europos šalių ir JAV kolonijas Ramiajame vandenyne, taip pat SSRS, su kuria buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir plėtojamas glaudus ekonominis bei karinis bendradabiavimas. Europoje nacių valdomą Vokietiją rėmė Italijos diktatorius B. Musolinis (tiesa, istorija parodė, kad tai buvo ganėtinai nevykęs sąjungininkas), Bulgarija, Rumunija ir kai kurios kitos šalys. Kaip tik todėl Vokietija ir turėjo realias galimybes pradėti didžiulę karinę kampaniją. Tuo tarpu šiandieninė Rusija, nepaisant iki šiol vykusios ginkluotųjų pajėgų modernizacijos, karinėje srityje vis dar smarkiai atsilieka nuo JAV (jau nekalbant apie visą Aljansą) ir atrodo kaip lengvo svorio boksininkas sunkiasvorio milžino akivaizdoje. Nuo žaliavų eksporto priklausoma Rusijos ekonomika nenumaldomai smunka žemyn, valstybę kamuoja socialinės problemos. Nors ir prigesintas, bet dar vis rusena neramusis Šiaurės Kaukazas. Neaplenkė Rusijos ir demografinė krizė - gimstamumas mažėja, visuomenė sensta, todėl šalyje tikrai nėra jaunų žmonių pertekliaus, kuriems reikėtų "gyvybinės erdvės". Atvirkščiai, Rusija, turint galvoje gyventojų skaičių, yra pernelyg didelį plotą užimanti valstybė. Gamtos resursais turtingos teritorijos kada nors gali pradėti masinti gyventojų perteklių turinčią kaimyninę valstybę. Kamuojama niekaip neišsprendžiamų vidaus bėdų, Rusija dar sugebėjo beviltiškai įstrigti Ukrainoje, o jos karinis šou Sirijoje dar labiau pagilino politinę valstybės izoliaciją. Neturinti nei resursų, nei sąjungininkų, Rusija yra bejėgė pradėti stambaus masto karinį konfliktą. Raumenų demonstravimas tėra tik nesėkmingas mėginimas parodyti pasauliui savo svarbą.
Kur kas didesnę grėsmę gali kelti Tolimųjų Rytų milžinė Kinija. Tai yra ekonominė supervalstybė, turinti modernią ir stiprią kariuomenę. Kinija reiškia pretenzijas į tam tikrą teritoriją Pietų Kinijos jūroje, kuri yra svarbus laivybos kelių mazgas, o taip pat vilioja gamtos ištekliais. Čia Kinijos interesai susikerta su kitų aplinkinių valstybių - Vietnamo, Taivano, Malaizijos, Filipinų interesais. Labiausiai įtampą kelia tai, kad Kinija, nepaisydama tarptautinės bendruomenės reakcijos, sparčiai militarizuoja minėtą zoną, perkeldama raketų paleidimo sistemas į ginčytinai teritorijai priklausančias salas. Kinijos valdžios atstovai teigia, kad tai daroma gynybos tikslais, tačiau aplinkinėms valstybėms šie veiksmai kelia pagrįstą baimę. Kinija, kaip kylanti galia, siekia įtvirtinti savo įtaką ne tik šiame regione, bet ir pasaulyje apskritai. Istorija rodo, kad būtent naujai užgimusios galybės (prisiminkime kaizerinę Vokietiją XX a. pradžioje) yra linkusios keisti nusistovėjusią tvarką. Plėsdama savo įtaką Ramiajame vandenyne Kinija neišvengiamai susidurs su JAV. Jungtinės Valstijos yra suteikusios saugumo garantijas Taivanui - vienai iš ginče dalyvaujančių šalių, todėl šis įtampos židinys gali priversti dvi supervalstybes suremti pečius. O tai jau būtų pražūtingas scenarijus visai žmonijai. Vilties suteikia šaltojo karo patirtis - pasaulio galingieji puikiai įsivaizduoja, kuo baigtųsi branduolinių valstybių susidūrimas, todėl belieka tikėtis, kad branduolinis atgrasymas yra vis dar veiksminga strategija.
