Tikrą diskusijų audrą
sukėlusios Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos nepaliauja kaitinti aistrų.
Įstatymo pataisų priešininkai pateikia šiurpius pavyzdžius iš užsienio
(daugiausiai iš Norvegijos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos) apie
savivaliaujančias socialines tarnybas, kurios tiesiogine prasme grobia vaikus
iš jų gimtųjų namų ir perduoda juos svetimiems globėjams. Šis socialinis
terorizmas vykdomas agresyviai ir ciniškai: vaikai labai dažnai yra atimami iš
biologinių tėvų dėl menkiausių priežasčių, tėvams beveik nepaliekama galimybių
ginti savo ir vaikų teises. Plačiai spaudoje aprašyti socialinių tarnybų
piktnaudžiavimo atvejai kelia pagrįstą susirūpinimą ir baimę, kad nuo minėtų
šalių “nusirašytos” įstatymo nuostatos Lietuvoje sukurs tėvų terorizavimo ir
vaikų grobimo mechanizmą, kuris pavers pragaru daugelio šeimų gyvenimus. Tuo
tarpu įstatymo pataisų šalininkai teigia, kad šios pataisos padės užtikrinti
efektyvią vaikų teisių apsaugą ir tarnaus vaikų gerovės interesams. Deja, tokie
įstatymo šalininkų teiginiai yra naivūs ir niekuo nepagrįsti. Visų pirma, siūlomose
pataisose pateikiama smurto sąvoka yra pernelyg abstrakti, ją galima labai
plačiai interpretuoti, o tai, savo ruožtu, sudaro puikią terpę
piktnaudžiavimui, nes “smurtu” bus galima laikyti bet kokį tėvų veiksmą: vaiko
barimą, draudimą išdykauti ar net liepimą ruošti pamokas. Jeigu tokiu pagrindu
vaikas būtų išplėštas iš “smurtaujančių” tėvų rankų, jam būtų padaryta nepataisoma
psichologinė žala, kuri visiškai nesiderintų su vaiko teisėmis ir gerove.
Antra, šio įstatymo pataisos niekaip nesprendžia tikrųjų Lietuvą
kamuojančių problemų, trukdančių pilnavertei vaiko socialinei ir psichologinei
raidai, pvz. skurdo ar patyčių mokyklose. Daugiavaikės motinos yra priverstos
skaičiuoti paskutinius centus vaikų maitinimui, drabužius perka dėvėtų rūbų
parduotuvėse, neišgali aprūpinti reikalingomis, tačiau brangiomis mokymo bei
ugdymo priemonėmis. Dalis daugiavaikių šeimų yra tiesiogiai priklausomos nuo
labdaros, o statistika teigia, kad net 60 proc. vaikų mokymo įstaigose patiria
patyčias. Štai kas iš tiesų kenkia vaiko gerovei, štai kokias bėdas turėtų
spręsti parlamentarai bei Vyriausybės atstovai, jei jiems išties rūpi Lietuvos vaikų
teisės ir jų apsauga. Tačiau, atrodo, kad Seimo nariai vietoje tikrojo rūpesčio
renkasi jo imitaciją ir eina lengviausiu keliu – nusirašinėja įstatymus,
negalvodami apie galimas pasekmes. Vaiko gerovės neužtikrinsi, aklai nusirašęs
ydingą įstatymą, vaikų teisių, gerovės ir pilnavertės raidos užtikrinimas yra
sudėtingas uždavinys, kurį reikia spręsti kompleksiškai ir apgalvotai; šiame
procese turi dalyvauti ne tik psichologai, sociologai bet ir visuomenė.
