Pastarųjų mėnesių įvykiai
Europoje verčia galvoti, kad ES šalių politinis elitas gyvena kažkokioje šizofreniškoje alternatyvioje realybėje,
kurioje išnyksta prasmės ir logikos
dėsniai, ir kuri neturi nieko bendro su eilinių žmonių gyvenama tikrove. Kaip
kitaip paaiškinti faktą, kad valstybių vadovai ir jų poziciją remianti oficiali
žiniasklaida piktybiškai nenori pripažinti
akivaizdžios tiesos? Bet kas, kas nesusipykęs su sveiku protu, supranta,
kad būtent nelegalių imigrantų antplūdis iš musulmoniškų šalių sukėlė
milžinišką nusikalstamumo bangą, keliančią didžiulį pavojų Europos šalių
visuomenėms. Dar neregėto masto seksualinis priekabiavimas, prievartavimai,
plėšimai, riaušės bei kiti smurtiniai nusikaltimai tapo kraupia Vakarų Europos
miestų kasdienybe, su kuria nepajėgia susidoroti tų šalių pareigūnai. Tačiau,
nepaisant to, politinio elito atstovai atsisako pripažinti, kad tarp išaugusio
musulmonų imigrantų skaičiaus ir nusikalstamumo šuolio egzistuoja tiesioginis
ryšys. Kodėl? Atsakymas mums, lietuviams, turėtų būti gerai žinomas.
Penkiasdešimt metų mūsų tautiečiai patys gyveno panašiomis sąlygomis, kada
visuomenė buvo tapusi klaidingos ir žalingos vyraujančios ideologijos įkaite.
Nors SSRS beveik visose srityse (ypač ekonomikoje) smarkiai atsiliko nuo Vakarų
valstybių, tačiau komunistų ideologai ir valdžia įnirtingai laikėsi savo
nelemtų įsitikinimų, ignoruodami faktus, kurie aiškiai rodė, kad sistema yra
klaidinga ir ji neveikia. Su oficialia doktrina nederantys faktai būdavo
iškraipomi, nutylimi, o visuomenė per masinio informavimo priemones buvo
„maitinama“ niekio bendro su realybe neturinčiomis pasakomis ir ideologiniais
kliedesiais.
Visa tai labai primena situaciją
šiandieninėje Europoje, kai
politikai, pareigūnai ir net
oficialioji žiniasklaida meluoja arba nutyli žinias, kurios nesiderina su
vyraujančios multikultūriškumą garbinančios ideologijos postulatais ir iš
anksto suformuotu „vargšo pabėgėlio“ įvaizdžiu. Politikai, įžūliai neigdami jų
išankstiniams įsitikinimams prieštaraujančią nepatogią tiesą, nededa jokių
realių pastangų išspręsti Europą užgriuvusią krizę. Kaip gali išgydyti ligą,
jei net nepripažįsti, kad sergi? Ideologinio angažuotumo nulemtas politikų
bejėgiškumas siutina Vakarų Europos valstybių gyventojus, o savo pyktį jie
išreiškia tiek taikiais protestais, tiek išpuoliais prieš imigrantus.
Stichiškas savisaugos būrių steigimas rodo, kad piliečiai bando patys spręsti
juos užgriuvusias bėdas, nes nesitiki sulaukti pagalbos iš fantazijų pasaulyje
gyvenančių politinio elito atstovų. Sunku prognozuoti, kur visa tai nuves,
tačiau jau dabar aišku, kad ši beprecedentė krizė turės skaudžių padarinių
visos Europos Sąjungos ateičiai.
O kaip yra Lietuvoje? Deja, bet
mūsų šalies politikos elitas yra lygiai taip pat, o gal net ir dar labiau
atitrūkęs nuo realybės. Lietuvos politikos elitas irgi gyvena išgalvotame
pasaulyje, kuriame nekyla kosminiu greičiu kainos, o masinė emigracija vyksta
dėl...šaukimo į kariuomenę, o ne dėl vergiškai mažų atlyginimų. Tame rožiniame
elito pasaulyje nuoširdžiai tikima ir pasaka apie tai, kad Lietuva lengvai
integruos daugiau nei tūkstantį kitos kultūros ir tikėjimo pabėgėlių. Tiesa, po
naujametinių įvykių Kelne ir po žiauraus lietuvio Armino nužudymo Švedijoje
(jaunuolis žuvo nuo pabėgėlio iš Sirijos rankos) šiek tiek pritilo valdžios
moralizuotojai, anksčiau isteriškai auklėję „tamsuolius, ksenofobus ir
rasistus“ lietuvius. Kuriam laikui
nutilo ir kelios Seimo entuziastės, dar
ne taip seniai džiaugsmingai pozavusios su plakatais „Pabėgėliai yra laukiami“,
tačiau bendrai imant, nėra pagrindo galvoti, kad pasikeitė Lietuvos valdžios
požiūris į pabėgėlių priėmimą. Anksčiau priimti sprendimai nebuvo atšaukti ir,
atrodo, Lietuvos piliečiai turi ruoštis ateityje galimai kilsiančioms grėsmėms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą